Meditacija

Reikalingas negailėtingas savęs sėlinimas.

Tai nepastebimas matymas, negailint savęs. Neteisinant ar smerkiant. Žiūrint negailėstingai. Žiūrint į save toks koks esi, nepritariant, neneigiant ir nepaverčiant save auka ar heroju.
Sėlinimas nėra nepriekaištingas, kai žiūri ir pritari, užsiimi poziciją, kuria mėgini apginti.

Kaip ir meditacijos pradžioje, pradedam iš disbalano, suvokimas įveda pusiausvyra, kuri nėra primetama sąlygus, bet večiau pats suvokimo procesas įveda tvarką. Ir tam suvokimui reikia paruošti aplinką. Aš esu mokytokas ir mokinys.  Perpektyvos keitimas, nuo įprastos, aš ir tai ką noriu valdyti.

Norėdamas ką nors išsiaiškint, tu tiesiog bandai įsprausti jį į žinomybės rėmą, todėl suprasti jėgos pasaulio negali, nes į tą rėmą jis netelpa.

Meditacija nėra sedėjimas ir tikėjimasis, kad įvyks kažkas nepaprasto.

Ar gali būti meditacija, kai protas yra susipainiojęs?

Pirmiausiai turi būti netvarkos suvokimas, kuris nepriklauso nuo nuomonės ar įsitikinimų. Nes priešingai protas iš pasimetimo mėgins medituoti. Suvokimas yra tikras veiksmas, o ne įdėja. Ir toks suvokimas yra meditacijos pradžia.