Zen budizmo menas sulaužyti mintį iš vidaus
Įsivaizduokite, kad jūsų mokytojas žiūri į jus ir klausia: „Koks buvo jūsų veidas prieš gimstant jūsų tėvams?"
Jūs bandote atsakyti. Galvojate. Sukate galvą. Ir... niekas. Klausimas nesulaukia atsakymo, bet kartu negali būti tiesiog atmestas. Jis kabo ore kaip erškėtis, įsikibęs į sąmonę.
Sveiki atvykę į koanų pasaulį.
Kas yra Koanas?
Koanas — tai trumpas klausimas, dialogas ar situacija, kylanti iš Zen tradicijos, kuri neturi loginio atsakymo. Japoniškas žodis kōan (公案) kilęs iš kinų gōng'àn, reiškiančio „viešas dokumentas" arba „teismo bylą" — tai kažkas, kas reikalauja sprendimo, bet ne taip, kaip mes įprastai suprantame sprendimą.
Koanai nėra mįslės, kurias reikia išspręsti protu. Jie yra ginklai prieš patį protą — tiksliau, prieš tą proto dalį, kuri nori viską suskirstyti, pavadinti, suprasti ir įdėti į lentyną.
Zen tradicijoje koanai vartojami kaip praktikos priemonė jau daugiau nei tūkstantį metų. Mokytojas duoda mokiniui koaną. Mokinys medituoja su juo — ne analizuoja, ne ieško atsakymo bibliotekoje, bet gyvena su klausimu tol, kol kažkas pasikeičia.
Kaip Jie Veikia?
Norint suprasti koanų mechaniką, reikia suprasti vieną dalyką: mūsų protas iš esmės yra modeliavimo mašina. Kiekvieną akimirką jis prognozuoja, kategorijuoja, įvardija. Pamatai medį — protas sako „medis". Girdi garsą — protas sako „automobilis". Šis procesas yra nuolatinis, automatinis ir greičiausiai nesąmoningas.
Koanai veikia kaip sistema gedimas šioje mašinoje.
Kai protas susiduria su klausimu, kurio negali išspręsti pagal įprastas taisykles, jis pradeda „kaisti". Bando vieną atsakymą — netinka. Bando kitą — netinka. Bando logikos kelią — užakęs. Bando poetinį kelią — vėl siena.
Po kurio laiko — dienos, savaitės, kartais metų — atsitinka kažkas keisto: protas tiesiog sustoja. Ne nustoja dirbti, bet nustoja gaudyti. Ir toje tyloje, toje microseconds erdvėje tarp vienos minties ir kitos — atsiveria tai, ką zen vadina kenshō arba satori: tiesioginis regėjimas be filtro.
Tai ne supratimas. Tai atpažinimas.
Klasikiniai Koanai su Komentarais
„Kas yra vienos rankos plojimai?"
Hakuin Ekaku, XVIII a.
Tai bene garsiausias koanas Vakaruose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip žaidimas žodžiais — juk plojimas reikalauja dviejų rankų, taigi viena ranka negali ploti, klausimas beprasmis.
Bet tai ir yra spąstai. Kai bandote rasti atsakymą pagal logiką, koanas jau laimėjo — jis įtraukė jus į žaidimą, kurio taisyklės neegzistuoja.
Tikrasis klausimas nėra apie rankas ar garsus. Jis klausia: kas yra patirtis, kuri egzistuoja prieš pavadinimą? Kas yra garsas prieš tą akimirką, kai protas jį įvardija kaip „plojimą"?
„Ar šuo turi Budos prigimtį?"
Zhaozhou Congshen, IX a. (Japoniškai: Jōshū)
Zhaozhou buvo paklaustas: „Ar šuo turi Budos prigimtį?"
Jis atsakė: „Mu."
Kiniškai mu (無) reiškia „ne" arba „niekas", bet Zen kontekste tai nėra atsakymas — tai pats koanas. „Mu" tapo vienu iš labiausiai praktikuojamų koanų visoje Zen istorijoje.
Budizmas moko, kad visa, kas gyva, turi Budos prigimtį. Tad logiškai — taip, šuo turi. Bet Zhaozhou pasakė „mu". Kodėl?
Praktikuojantysis turi gyventi su šiuo „mu" — ne analizuoti, ne aiškinti, bet tapti juo. Kai medituoji ir kvėpuoji, ir visa tai yra tik „mu, mu, mu" — kažkuriuo momentu klausimas ir atsakymas susilieją, ir klausiančiojo nebėra.
„Koks buvo jūsų originalus veidas prieš gimstant jūsų tėvams?"
Huineng, VI Patriarchas
Šis koanas tiesiogiai klausia apie tapatybę prieš kondicionavimą. Prieš jūsų vardą, prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš pirmą mintį — kas ten buvo?
Atsakymas negali būti žodžiais, nes bet koks žodinis atsakymas jau yra kondicionuotos sąmonės produktas. Koanas reikalauja parodyti, o ne pasakyti.
Kai mokiniai ateina pas mokytoją su atsakymais — „Aš buvau tyra sąmonė", „Nieko nebuvo", „Aš buvau Budos prigimtis" — mokytojas paprastai juos atmeta. Ne todėl, kad atsakymas neteisingas, o todėl, kad bet koks žodinis atsakymas rodo, kad protas vis dar valdo.
„Jei sutiksi Budą kelyje — nužudyk jį."
Linji Yixuan, IX a.
Šis koanas skamba provokuojamai, beveik šventvagiškai. Kaip galima žudyti Budą?
Bet čia kalbama apie prieraišumą prie idėjų. Jei meditacijos metu susikuri „Budo" paveikslą — šviesų, tobulą, ramų — ir prie jo prisirišai, tas paveikslas tampa kliūtimi. Net ir pati nušvitimo idėja gali tapti kalėjimu.
„Nužudyti Budą" reiškia: atsisakyti net pačių švenčiausių koncepcijų, jei jos trukdo tiesioginiam regėjimui. Tikrasis Budizmas nereikalauja tikėti Buda — jis reikalauja pamatyti tiesiai.
„Medis nukrenta miške. Niekas negirdi. Ar yra garsas?"
Techniškai šis klausimas kilo iš filosofinės tradicijos, bet Zen jis veikia kaip koanas, nes liepia klausti: Kas yra patirtis be stebėtojo? Ar tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės, kuri ją suvokia?
Protas nori atsakyti „taip" arba „ne". Bet abu atsakymai kažką palieka lauke. Koanas gyvena toje erdvėje tarp dviejų atsakymų.
Koanai ir Sąmonės Mokslas
Šiuolaikinis neuromokslas, ypač prognozavimo apdorojimo teorija, netikėtai artimas koanų logikai. Pagal šią teoriją, smegenys nuolat generuoja tikrovės modelį ir atnaujina jį tik tada, kai tikrovė neatitinka prognozės — kai atsiranda prognozės klaida.
Koanas yra dirbtinai sukonstruota prognozės klaida, kurios smegenys negali išspręsti. Jis generuoja klaidą, kuri per didelė, kad ją ignoruotų, ir per keista, kad ją išspręstų pagal turimas kategorijas. Kai sistema galiausiai „pasiduoda" — tai ne nesėkmė. Tai atsinaujinimas.
Tas pats mechanizmas veikia:
- Ericksoniniame hipnoze (confusion induction — supainiojimas per klausimus be loginio atsakymo)
- Kastanedos „ne-veikime" (not-doing — elgesys, kurio inventorius negali katalogizuoti)
- Vipassanos meditacijos aukščiausiuose etapuose, kai stebėtojas pradeda irsti
- Transpersonalinėse psichologijose, kai ego „sustoja"
Visose šiose tradicijose mechanizmas yra tas pats: sutrikdyk proto gebėjimą surinkti pasaulį į žinomus vienetus, ir toje tarpuerdvėje atsiveria kažkas kitas.
Kaip Praktikuoti su Koanais?
Tradiciškai koanai naudojami kartu su mokytoju — ne todėl, kad mokytojas turi atsakymą, bet todėl, kad jis gali pasakyti, ar mokinys dar „ieško", ar jau „rado".
Tačiau galima pradėti ir savarankiškai:
Pirmasis žingsnis — išsirinkite vieną koaną. Vieną. Ne dešimt. Rekomenduojama pradėti nuo „Mu".
Antrasis žingsnis — sėdėkite tylioje vietoje. Kvėpuokite. Ir leiskite koanui būti — ne analizuokite, ne ieškokite atsakymo, tiesiog laikykite jį sąmonėje kaip laikote degantį anglį delne.
Trečias žingsnis — pastebėkite, kada protas pradeda žaisti. Pradeda kurti teorijas, asociacijas, filosofines interpretacijas. Tai — pasipriešinimas. Grįžkite prie klausiamo.
Ketvirtasis žingsnis — neklauskite „kada gausiu atsakymą?" Tas klausimas jau yra atsakymas. Koanai veikia tik tada, kai liaunasi laukimas.
Rezultatas nėra garantuotas. Bet net ir be „satori" — reguliari praktika su koanais ugdo gebėjimą sėdėti su nežinojimu. O tai vienas vertingiausių dalykų, kuriuos galima išugdyti šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas reikalauja greito atsakymo.
Pabaiga: Nėra Pabaigos
Koanai neturi pabaigos taip, kaip neturi pabaigos oras. Kai manai, kad supranti — esi pradžioje. Kai manai, kad esi pradžioje — gal esi arčiau, nei manai.
Japonų Zen meistras Shunryu Suzuki sakė: „Pradedančiojo prote yra daug galimybių, eksperto prote — mažai."
Koanas — tai mašina, kuri paverčia eksperto protą pradedančiojo protu. Ir tame praradime — viskas.
„Prieš nušvitimą — kirsk malkas, nesk vandenį. Po nušvitimo — kirsk malkas, nesk vandenį." — Zen posakis
