Bohm
JIDDU KRISHNAMURTI
Žinote, ką nors suvokti yra stebuklinga. Nežinau, ar esate kada nors ką nors iš tikrųjų suvokę – ar esate kada nors suvokę gėlę, veidą, dangų ar jūrą. Aišku, jūs matote šiuos objektus, kai važiuojate pro šalį autobusu ar automobiliu; bet abejoju, ar esate kada nors pasistengę iš tikrųjų pažvelgti į gėlę. O kai galiausiai žvelgiate į gėlę, kas tuomet atsitinka? Jūs tuoj pat ją įvardijate, jums parūpsta, kokios ji rūšies, arba jūs sakote: „Kokių ji puikių spalvų. Norėčiau ją auginti savo sode; norėčiau ją padovanoti žmonai arba įsisegti į atlapą“; ir taip toliau. Kitaip tariant, vos jums pažvelgus į gėlę, jūsų protas ima čiauškėti apie ją; todėl jūs niekuomet nesuvokiate gėlės. Jūs galite ką nors suvokti tik tuomet, kai jūsų protas tyli, kai jis apie nieką nečiauška. Jei jums žvelgiant į vakaro žvaigždę virš jūros jūsų protas bus ramus, tuomet išties suvoksite nepaprastą jos grožį; o kai suvokiate grožį, argi nepatiriate taip pat ir meilės? Iš tikrųjų, grožis ir meilė yra tas pat. Be meilės nėra grožio, o be grožio nėra meilės. Grožis glūdi formoje, grožis glūdi kalboje, grožis glūdi elgsenoje. Jei nėra meilės, elgsena – tuščia; ji tėra tik visuomenės, tam tikros kultūros produktas, o produktas visuomet mechaniškas, negyvas. Bet kai protas suvokia nė nekrustelėdamas, jis įstengia pažvelgti į savo paties gelmes; o toks suvokimas iš tiesų yra belaikis. Jums nereikia nieko daryti, kad tai įvyktų; nėra jokios disciplinos, jokių praktikų, jokių metodų, kurie išmokytų jus suvokti.
Jūs teturite vieną instrumentą, ir tai yra protas. Todėl, norėdami išsiaiškinti, kaip čia kas yra, privalote suprasti proto veikimo būdus, ar ne? Jei protas yra iškreiptas, niekad nematysite teisingai; jei protas yra labai ribotas, nesuvoksite to, kas beribiška. Protas yra suvokimo instrumentas, todėl, norint suvokti teisingai, jis turi būti „ištiesintas“, jis turi būti apvalytas nuo bet kokio sąlygotumo ir bet kokios baimės. Protas taip pat turi būti laisvas nuo žinojimo, nes žinojimas klaidina protą ir viską iškreipia. Milžiniški proto sugebėjimai išradinėti, vaizduotis, samprotauti, išvedžioti – ar nereikia šių sugebėjimų atmesti, kad protas būtų švarus ir paprastas? Nes juk tik tyras protas, protas, turintis didžiulę patirtį, bet drauge išsivadavęs iš žinojimo ir patirties – tiktai šitoks protas gali atrasti tai, kas yra daugiau nei protas. Antraip tai, ką atrasite, bus nudažyta to, ką jau esate patyrę, spalva, o jūsų patirtis – jūsų sąlygotumo rezultatas.
Kaip randasi religinis arba naujasis protas? Ar yra sistema, metodas? Ar čia reikia metodo – metodo, kuris yra sistema, praktika, tai, kas kartojama diena dienon? Ar metodas sukurs naują protą? Aišku, kad metodas implikuoja nuolatinę praktiką, nukreiptą į tam tikrą rezultatą; tam reikia mechaninių įgūdžių, o tie mechaniniai įgūdžiai turi sukurti protą, kuris nėra mechaninis…
Kai sakote „disciplina“, tai visos disciplinos yra grįstos metodais, turinčiais tam tikrus principus; o principai jums žada rezultatą, iš anksto numatytą proto, kuris jau yra įsitikinęs, besilaikantis tam tikros pozicijos. Taigi ar metodas platesne ar siauresne šio žodžio prasme sukurs naują protą? Jei ne, tuomet metodas, kaip ir įprotis ar įgūdis, turi būti atmestas, nes jis klaidina… Metodas tik orientuoja protą pagal trokštamą rezultatą. Jūs turite atmesti visus mechaninius proto procesus… Protas turi atsisakyti bet kokio mechaninio mąstymo proceso. Taigi, idėja, kad metodas, sistema, disciplina, įpročių ar įgūdžių kartojimas sukurs tą naująjį protą, yra klaidinga. Todėl visa tai, kaip mechaniški dalykai, turi būti visiškai atmesta. Mechaninis protas yra tradicinis protas; jis negali turėti vertės gyvenime, kuris nėra mechaniškas; tad metodus – į šalį.
Reikalingas naujas protas, protas, laisvas nuo laiko, protas, kuris nebemąsto nuotolio ar erdvės kategorijomis, protas, neapribotas horizonto, neturintis uosto. Toks protas reikalingas spręsti ne tik amžinas, bet ir kasdienes egzistencijos problemas.
Todėl klausimas toksai: ar įmanoma kiekvienam iš mūsų turėti tokį protą? Ne įgyti nuosekliai, ne išsiugdyti, nes ugdymas, vystymas, procesas reikalauja laiko. Tai turi įvykti staiga: pasikeitimas turi ištikti iškart, jis turi būti belaikis. Gyvenimas yra mirtis, ir mirtis laukia jūsų; negalite ginčytis su mirtimi, kaip galite ginčytis su gyvenimu. Tad ar įmanoma turėti tokį protą? Ne kaip laimėjimą, ne kaip tikslą, ne kaip siekinį, ne kaip kažką, prie ko galima prisikasti, nes visa tai implikuoja erdvę ir laiką. Mes turime nepaprastai patogią, prašmatnią teoriją, kad per tam tikrą laiką galima pasistūmėti, prieiti, pasiekti, priartėti prie tiesos. Tai klaidinga idėja, tai absoliuti iliuzija – ir laikas yra iliuzija būtent ta prasme.
Norėdami atrasti naująjį protą, turime ne tik perprasti senojo reakcijas: būtina, kad senasis protas nutiltų. Senasis protas turi būti aktyvus, bet turi tylėti. Jūs klausotės, ką aš sakau? Tad štai, pone! Jeigu tamsta nori pats patirti, o ne patikėti kuo nors kitu, ar egzistuoja realybė, ar yra toks dalykas kaip Dievas, – žodis Dievas nėra faktas, – tamstos senasis protas, tradicijos išmokytas arba teigti Dievą, arba Jį neigti, protas, šimtmečiais formuotas tam tikros kultūros, tam tikrų įtakų, tam tikros socialinės propagandos, turi nutilti. Antraip teturėsime jo vaizdinių, jo idėjų, jo vertybių projekcijas. Betgi tos idėjos, tos vertybės, tie įsitikinimai – to, kas tamstai buvo įteigta, arba reakcijų į tai, kas buvo teigta, rezultatas. O nesąmoningai jūs tvirtinate: „Tai mano patirtis!“
Tad turite suabejoti pačiu patirties vertingumu – savo paties ar kitų patirties, nesvarbu. Tuomet jums abejojant, klausinėjant, aiškinantis, reikalaujant, įsižiūrint, atidžiai klausantis senasis protas liausis reagavęs. Bet protas nemiega; jis labai aktyvus, bet jis tyli. Jis pasiekė šią tylos būseną jums stebint, kamantinėjant. O norėdami kamantinėti, stebėti turite turėti šviesos; toji šviesa – jūsų nuolatinis budrumas.
Viliuosi, kad klausysite, bet neprisimindami to, ką jau žinote; o tai padaryti labai sunku. Jūs ko nors klausotės, ir jūsų protas bemat reaguoja, remdamasis savo žiniomis, savo ankstesnėmis išvadomis, savo nuomonėmis, savo atmintimi. Jis klauso, siekdamas tolesnio supratimo. Na, patyrinėkite, kaip jūs klausotės, ir pamatysite, kad yra būtent šitaip. Arba klausote su jau turimomis išvadomis, su žiniomis, su tam tikra atmintimi, patirtimi, arba nekantriai trokštate atsakymo. Norite žinoti, kaip viskas yra, kas yra gyvenimas, norite perprasti gyvenimo sudėtingumą. Jūs iš tikrųjų nė nesiklausote. Galite klausytis tik tuomet, kai protas yra ramus, kai jis nereaguoja tuoj pat, kai atsiranda intervalas tarp jūsų reakcijos ir to, kas buvo pasakyta. Būtent šiame intervale stoja tyla, stoja ramybė, ir tik joje įmanomas suvokimas, kuris, beje, nėra intelektualinis supratimas. Jei atsiranda tarpas tarp to, kas buvo pasakyta, ir jūsiškės reakcijos į tai, tame tarpe, nesvarbu, ar jis trunka be galo ilgai, ar tiktai keletą sekundžių – tame tarpe, pastebėkite, atsiranda aiškumas. Būtent šis tarpas ir yra naujasis protas. O skubi reakcija – senasis protas. O senasis protas funkcionuoja pagal savo tradicines, pripažintas, reakcingas, gyvūniškas taisykles. Kai tai nutraukiama, kai reakcija sustabdoma, kai atsiranda tarpas, tuomet naujasis protas ima veikti, ir tik naujasis protas gali suprasti, ne senasis.
Šitai reikalauja stiprios įžvalgos, įsigilinimo. Nesutikite su manimi, bet gilinkitės į šitai, svarstykite, rauskitės po savo protą, kad išsiaiškintumėte, ar tai tiesa, ar melas. Ar žinojimas, kurį sudaro tai, kas žinoma, įgalina pasikeisti? Man reikalingos žinios, kad galėčiau pastatyti tiltą; bet ar mano protas turi žinoti tai, link ko jis keičiasi? Aišku, kad jei žinosiu, kokia bus mano proto būsena, kai jis pasikeis, tai jau nebus pasikeitimas. Toks žinojimas trukdo pasikeisti, nes jis tampa pasitenkinimo priemone, o tol, kol egzistuoja centras, siekiantis pasitenkinimo, atlygio ar saugumo, pasikeitimo būti negali. O juk visos mūsų pastangos susijusios būtent su šiuo atlygio, bausmės, sėkmės, laimėjimo centru, ar ne? Būtent šitai daugumui mūsų rūpi, ir jei mums pasiseks gauti, ko trokštame, pasikeisime; bet toks pasikeitimas nesiskaito. Tad protas, kuris nori keistis fundamentaliai, giliai, kuris nori revoliucinių permainų, turi išsivaduoti iš žinojimo. Tuomet jis taps be galo tylus, ir tik toks protas patirs radikalias permainas, kurios yra būtinos.
Jūs pakeitėte savo idėjas, pakeitėte savo mintis, bet mintys visuomet yra sąlygotos. Ar tai būtų mintis apie Jėzų, ar mintis apie Budą, ar apie X, Y ar Z, tai vis vien yra mintis, o viena mintis gali būti priešinama kitai minčiai; o kai yra opozicija, kai yra konfliktas tarp dviejų minčių, tuomet rezultatas – modifikuota minčių tąsa. Kitaip tariant, permaina tėra minties lauko viduje, o permaina jo viduje – jokia permaina. Vieną idėją ar idėjų pluoštą tik pakeitė kita idėja ar idėjos.
Matant visą šį procesą, kyla klausimas: ar įmanoma palikti mintis ir pasiekti permainos išeinant už minties lauko ribų? Sąmonė, žinoma, ar ji būtų pripildyta praeities ar dabarties, ar ateities, yra minties lauko viduje; ir bet kokia permaina tame lauke, kuris apriboja protą, nėra tikroji permaina. Radikali permaina tegalima už minties lauko ribų, ne jame, o protas tegali palikti šį lauką, kai mato jo ribas ir suvokia, kad jokia permaina jo viduje iš viso nėra permaina. Tai ir yra tikroji meditacija.
Tikroji permaina tėra įmanoma tik nuo žinoma į nežinoma, bet ne nuo žinoma į žinoma. Prašom apmąstyti šitai drauge su manimi. Jei permaina vyksta nuo žinoma į žinoma, tuomet svarbūs autoritetai, hierarchinis gyvenimo supratimas – tu žinai, o aš nežinau. Todėl aš garbinu tave, aš kuriu sistemą, aš einu paskui guru, aš seku paskui tave, nes tu suteiki man tai, ką aš noriu žinoti, tu man garantuoji, kad, elgdamasis taip ir taip, pasieksiu gerų rezultatų, rezultatų ir sėkmę. Sėkmė yra tai, kas žinoma, aš žinau, ką reiškia pasiekti sėkmę. Būtent to aš ir noriu. Taigi mes keliaujame nuo žinoma prie žinoma, o čia reikalingi autoritetai – autoritetas, skiriantis sankcijas, autoritetas lyderis, guru, reikalinga hierarchija, tas, kuris žino, ir tie, kurie nežino, o tas, kuris žino, privalo garantuoti man sėkmę, mano pastangų sėkmę, permainos sėkmę, kad būčiau laimingas, kad turėčiau, ko noriu. Argi ne šie motyvai daugelį mūsų skatina keistis? Malonėkite pasekti savo pačių galvojimą ir pamatysite, kaip jūs gyvenate ir elgiatės… Na, kai jau matote – ar tai permaina? Permaina, revoliucija yra tai, kas vyksta nuo žinoma į nežinoma, kai nėra jokių autoritetų, kai galima absoliuti nesėkmė. Bet jei esate tikri, kad pasieksite, kad jums pasiseks, kad būsite laimingi, kad gyvensite amžinai, tada – jokių problemų. Tada jūs elgiatės pagal gerai žinomą schemą, kuri reiškia, kad jūs – visa ko centras.
Kaip aš keisiuosi? Suvokiu tiesą, kad permaina, pasikeitimas turi prasidėti tokiame lygmenyje, kurio mano protas – tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas – negali pasiekti, nes mano sąmonė kaip visuma yra sąlygota. Tad ką daryti? Tikiuosi, kad aiškiai parodau problemą? Galiu ją suformuluoti kitaip: ar gali mano protas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, būti laisvas nuo visuomenės? Suprantant visuomenę kaip auklėjimą, kultūrą, normas, standartus. Nes jei jis nebus laisvas, tai kokių permainų jis besigriebtų, jam esant sąlygotam, jos bus ribotos, vadinasi, tai iš viso nebus permainos.
Tad: ar aš galiu žvelgti be jokio motyvo? Ar gali mano protas gyvuoti be jokios intencijos, be jokio motyvo keistis ar nesikeisti? Turint galvoje, kad kiekvienas motyvas yra konkrečios kultūros sąlygotos reakcijos rezultatas, turi konkrečias šaknis. Taigi: ar gali koks nors protas būti laisvas nuo kultūros, kuri jį išugdė? Tai iš tiesų gana svarbus klausimas. Kadangi jei protas neišsivaduos iš kultūros, kurioje jis buvo išugdytas, išpuoselėtas, aišku, kad individas niekados nepasieks ramybės, niekados neįgis laisvės. Jo dievai ir jo mitai, jo simboliai ir jo siekiai yra riboti, nes jie tebėra sąlygoto proto lauke. Kokias pastangas jis bedėtų tame apribotame lauke, jos yra bergždžios tikriausia šio žodžio prasme. Kalėjimas gali būti kiek prašmatnesnis: daugiau langų, daugiau šviesos, geresnis maistas; bet vis vien tai yra tam tikros kultūros kalėjimas.
Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
JIDDU KRISHNAMURTI
Be meditacijos nėra savęs pažinimo; be savęs pažinimo – nėra meditacijos. Vadinasi, reikia pradėti aiškintis, kas esi. Nenueisi toli, nepradėjęs arti, nepradėjęs suvokti kasdieninio savo minčių, jausmų ir veiksmų proceso. Kitaip tariant, mintis turi suprasti savo pačios veiklą. Išvydęs save veikiantį, pastebi, kad mintis juda nuo žinoma prie žinoma. Neįmanoma galvoti apie nežinoma. O tai, kas žinoma, nėra tikra, nes tai teegzistuoja laike. Išsilaisvinti iš laiko tinklo – štai svarbi užduotis, o ne galvoti apie nežinoma, nes galvoti apie tai – neįmanoma. [...] Kad patirtų tai, kas nežinoma, protas pats turi tapti tuo, kas nežinoma. Protas yra minties proceso išdava, laiko išdava, o šisai minties procesas turi liautis. Protas negali galvoti apie tai, kas amžina, antlaikiška; todėl protas turi išsilaisvinti iš laiko, laikiniai proto procesai turi liautis. Tik tuomet, kai protas yra visiškai laisvas nuo vakardienos ir todėl nesinaudoja dabartimi kaip priemone siekti ateities, tik tuomet jis gali patirti tai, kas amžina… Todėl meditacija yra syte susijusi su savęs pažinimu, ne paviršutinišku, bet nuodugniu viso vidinio, paslėpto savo sąmoningumo pažinimu. Nepažinęs viso šito ir neišsivadavęs iš jo įtakos, niekaip neperžengsi proto ribų. Būtent todėl minties procesas turi liautis, o kad šitai įvyktų – privaloma pažinti save. Todėl meditacija yra išminties pradžia, kuri savo ruožtu reiškia savojo proto ir savosios širdies perpratimą.
Būti niekuo – štai laisvės pradžia. Tad jeigu sugebi įsijausti, įsismelkti į šitai, susivokęs pamatai, kad nesi laisvas, kad, atvirkščiai, esi susijęs su daugeliu dalykų, bet kad tuo pat metu protas viliasi būti laisvas. Ir regi, kad tai yra prieštaringa. Todėl protas privalo aiškintis, kodėl jis limpa prie to ar kitko. Visa tai – sunkus darbas. Daug, daug sunkesnis negu vaikščioti į įstaigą, negu bet koks fizinis triūsas, negu visi mokslai, sudėti į krūvą. Nes nuolankus, „protingas“ protas yra susitelkęs į save, bet netapęs egocentriškas; todėl jis turi būti be galo budrus, atidus, o šitai reikalauja nepaprastai sunkaus darbo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę… Tai reikalauja atkaklaus darbo, nes laisvė nepasiekiama lengvai. Kliūčių tiek ir tiek: tavo žmona, tavo vyras, tavo sūnus, tavo kaimynas, tavo Dievas, tavo religija, tavo tradicijos. Visa tai kliūtys, bet tu pats jas susikūrei, nes troškai saugumo. O protas, siekiantis saugumo, niekados jo nepasieks. Jei esi bent kiek stebėjęs pasaulį, žinai, kad toks daiktas kaip saugumas iš viso neegzistuoja. Žmona miršta, vyras miršta, sūnus palieka – vis kas nors atsitinka. Gyvenimas nėra statiškas, nors mes norėtume jį tokiu paversti. Jokie santykiai nėra statiški, nes visas gyvenimas – tai judėjimas. Šią tiesą reikia suvokti, įžvelgti, pajusti; ji nėra diskusijų objektas. Tuomet, kai imsite aiškintis, suprasite, kad čia – jau ir meditacija.
Bet nesileiskite apžavimi šito žodžio. Matyti kiekvieną mintį, suvokti, iš kokio šaltinio jinai kyla ir kokia yra josios intencija, – štai kas yra meditacija. O kai matai visą vienos minties turinį, atsiskleidžia ir visas proto veiklos procesas.
Jei jums savivoka – sunkus dalykas, tuomet paeksperimentuokite užsirašinėdami kiekvieną mintį ir jausmą, kylančius per dieną; užrašykite savąsias pavydo, neapykantos, tuščiagarbiškumo, geidulingumo reakcijas, intencijas, slypinčias po jūsų žodžiais, ir kita.
Joms užrašyti skirkite kiek laiko prieš pusryčius – tai, ko gero, vers gultis anksčiau ir atidėti kai kuriuos visuomeninius reikalus. Jei jūs vienu ar kitu metu tai užsirašysite ir vakare prieš miegą perskaitysite, ką užsirašėte dieną, tyrinėkite tai nevertindami, nesmerkdami, taip pradėsite įžvelgti paslėptus savo minčių ir jausmų, savo troškimų ir žodžių motyvus…
Svarbu, kad tai, ką užsirašėte, būtų tyrinėjama nešališku protu: tuomet suvoksite savo būklę. Savivokos, savižinos ugnis apšvies ir sudegins konflikto priežastis. Jūs turite užsirašinėti savo mintis ir jausmus, intencijas ir reakcijas ne porą kartų, bet ilgoką laiką, kol atsiras sugebėjimas jas perprasti akimirksniu…
Meditacija yra ne tik nuolatinė savivoka, bet ir nuolatinis „aš“ atmetimas. Iš teisingo mąstymo randasi meditacija, o iš pastarosios – išminties ramybė; ir tik toje ramybėje pasiekiama tai, kas aukščiausia.
Užrašinėdami savo mintis ir jausmus, savo troškimus ir reakcijas, įgysite vidinę savivoką, pasąmonė ims bendradarbiauti su sąmone, o tai leis pasiekti vientisumo ir supratingumo.
Ar tiesa yra kažkas galutinio, absoliutaus, nesikeičiančio? Mes norėtume, kad ji būtų absoliuti: tuomet galėtume rasti joje prieglobstį. Mes norėtume, kad ji būtų pastovi: tuomet galėtume jos įsikibti, rasti joje laimę. Bet argi tiesa yra absoliuti, nuolatinė, ta, kurią galima patirti vėlei ir vėlei? Juk patirties kartojimas – viso labo tik atminties ugdymas, argi ne? Rimties akimirkomis aš galiu patirti tam tikrą tiesą, bet jei prisilipinsiu prie šitos patirties atminties klijais ir paversiu ją absoliučia, nekintančia – ar tai bebus tiesa? Argi tiesa – atminties puoselėjimas? O gal tiesa pasiekiama tik tuomet, kai protas yra visiškai nuščiuvęs? Kai protas nėra įklimpęs prisiminimuose, nepuoselėja atminties kaip atpažinimų centro, bet visa, kas yra sakoma, kas yra daroma mano santykiuose su kitais, mano veikloje, suvokia tiesiogiai, kai jis mato kiekvieno momento tiesą – bet juk tai ir yra meditacija, ar ne? Supratimas ateina tik tuomet, kai protas yra nurimęs, o protas negali nurimti, kol jis neišmano paties savęs. Tuo tarpu neišmanymas negali būti įveiktas pasitelkus vienokią ar kitokią discipliną, pasitelkus senuosius ar naujuosius autoritetus. Tikėjimas tesukuria priešinimąsi, atsitvėrimą, o kai atsitveriama – nėra galimybės rimčiai. Rimtis teateina tuomet, kai perprantu visa, kas vyksta manyje: kaip įvairios esybės, sudarančios manąjį „aš“, kovoja tarpusavyje. Kadangi tai sunkus uždavinys, gręžiamės į kitus, norėdami išmokti įvairių triukų, kuriuos vadiname meditacija. Proto triukai – ne meditacija. Meditacija yra savižinos pradžia, ir be meditacijos nėra savižinos.
Meditacija yra proto išvalymas: išvalyti viską, kas jame sukaupta. Jei tai padarysite (veikiausiai nepadarysite, bet tai nėra svarbu, klausykite toliau), atrasite, kad prote esama nepaprastos erdvės, kuri ir yra laisvė. Tad turite siekti laisvės nuo pat pradžių, o ne laukti, tikėdamiesi įgyti ją gale. Turite siekti, kad laisvė dalyvautų jūsų darbe, jūsų santykiuose, visoje jūsų veikloje. Tuomet jums paaiškės, kad meditacija yra kūryba.
„Kūryba“ yra žodis, kurį vartojame taip lengvai, taip sklandžiai. Tapytojas užtepa ant drobės keletą spalvų ir jau be galo džiūgauja. Tai jo savirealizacija, priemonė, kurią pasitelkęs jis išreiškia save; tai jo prekė, pelnysianti jam pinigų ar pripažinimą, – ir jis vadina tai „kūryba“! Kiekvienas rašytojas „kuria“, ir esama net „kūrybinio“ rašymo mokyklų. Bet visi šitie dalykai neturi nieko bendra su kūryba. Visa tai tėra reakcijos proto, sąlygoto tam tikros visuomenės.
Kūryba, apie kurią kalbu aš, yra kažkas visai kita. Aš kalbu apie protą, apimtą kūrimo būsenos. Jis gali išreikšti tą būseną, gali – ne. Išraiška ne itin vertingas dalykas. Toji kūrimo būsena neturi motyvų. Todėl protas, apimtas šios būsenos, kas akimirką miršta ir gyvena, myli ir būna. Šioji visuma ir yra meditacija.
Nurimęs protas nesiekia jokios patirties. O jei jis yra nesiekiantis ir todėl absoliučiai ramus, be jokio praeities įsikišimo, vadinasi, be jokio dalyvavimo to, kas žinoma, galite pajusti, jei jau nuėjote taip toli, krustelėjimą to, kas nežinoma, kas neatpažįstama, kas negali būti išversta, nusakyta žodžiais – galite pajusti begalybės krustelėjimą. Tai antlaikiškumo krustelėjimas, nes čia nesama laiko, čia nesama erdvės, nesama nieko, susijusio su patirtimi, nieko, ką būtų galima gauti, pelnyti. Toksai protas žino, kas yra kūryba – ne tapytojo kūryba, ne poeto, ne žodžių meistro; bet kūryba be motyvų, be išraiškos. Šitokia kūryba – tai meilė ir mirtis.
Visa šitai nuo pradžios iki galo ir yra meditacija. Žmogus, panūdęs medituoti, turi perprasti save. Neperpratęs savęs toli nenueisi. Kaip besistengtum pasistūmėti tolyn, tepasistūmėsi tiek, kiek siekia tavo paties projekcija; o toji projekcija yra trumputė, ji tesiekia labai arti, ji neveda niekur. Medituoti – tai padaryti pradžią nedelsiant, tuoj pat ir patirti – natūraliai, be jokių pastangų – ramybės būseną. Ir tik tuomet randasi protas, esantis už laiko, už patirties, už žinojimo ribų.
Jei jūs atidžiai sekėte šį aiškinimąsi – kas yra meditacija, jei supratote visą mąstymo eigą, vadinasi, atradote, kad proto esama absoliučiai ramaus. Toje absoliučioje proto rimtyje nėra jokio stebėtojo, jokio suvokėjo, todėl neegzistuoja ir jokia patirtis; nesama jokios esybės, kuri kauptų patirtį, kaip būna, kai veikia egocentriškas protas. [...]
Tad medituoti – vadinasi, apvalyti protą nuo egocentriškos veiklos. Ir jei jūs meditacijos srityje pasistūmėsite tiek, jūs atrasite tylą, absoliučią tuštumą. Protas bus neužterštas visuomenės normų; jis daugiau nebebus jokių įtakų, jokių troškimų spaudimo objektas. Jis bus absoliučiai vienas, o būdamas pats vienas, švarus – bus nepaliestas, tyras. Šitai ir sudaro galimybę rastis tam, kas yra antlaikiška, amžina.
Visas šis procesas ir yra meditacija.
Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. New York: HarperOne, 1995
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
JIDDU KRISHNAMURTI
Ar įmanoma protui visiškai atsikratyti baimės? Bet kokia baimė kuria iliuzijas; ji drumsčia protą, jį sekina. Ten, kur egzistuoja baimė, aišku, negali būti laisvės, o kur nėra laisvės, negali būti ir meilės. Tačiau dauguma mūsų esame persekiojami vienokios ar kitokios baimės: tamsos baimės, visuomenės nuomonės baimės, gyvačių baimės, fizinio skausmo baimės, senatvės baimės, mirties baimės. Taip sakant, mus persekioja dešimtys baimių. Ar įmanoma visiškai išsivaduoti iš baimės?
Matome, ką baimė daro su kiekvienu iš mūsų. Ji verčia meluoti; ji gadina mus įvairiausiais būdais; ji susina protą. Prote esama tamsių pakampių, kurių neįmanoma nei ištyrinėti, nei ištraukti į šviesą, kol žmogų pančioja baimė. Fizinė savisauga, instinktyvus nuodingos gyvatės vengimas, traukimasis atbulom nuo bedugnės, pastangos nepakliūti po tramvajumi ir panašiai yra sveika, normalu, teisinga. Bet aš kalbu apie psichologinę savisaugą, kuri skatina žmogų bijoti ligos, mirties, priešo. Kai siekiame realizuoti save tokiu ar kitokiu būdu – ar tapyboje, ar muzikoje, ar bičiulystėje, ar dar kaip nors – mus visada lydi baimė. Tad: svarbu suvokti visą šį mumyse vykstantį procesą, stebėti jį, tyrinėti jį ir neklausinėti, kaip atsikratyti baimės. Jei jūs tenorėsite išsisukti nuo baimės, jūs rasite kelius ir būdus nuo jos pasprukti, o tai reiškia, kad niekuomet nebūsite nuo josios laisvas.
Tu bijaisi viešosios nuomonės, bijai, kad nieko nepasieksi, nieko nenuveiksi, bijai, kad neturėsi šanso. Ir visa tai persmelkta to ypatingo kaltės jausmo – esi toks, koks neturėtum būti; ko nors imdamasis, jau iš karto jautiesi kaltas. Jautiesi kaltas, kad esi sveikas, o kiti – vargšai ir ligoniai; kad turi ką valgyti, o kiti – neturi… Juo daugiau tavo protas gilinasi, naršo, klausinėja, juo stipresnis kaltės, nerimo jausmas… Baimė akina ieškoti Šeimininko, guru; baimė glūdi po respektabilumu, o juk respektabilumas – kiekvienam taip svarbu… Ar esi pasiryžęs drąsiai sutikti gyvenimo įvykius, ar tenori nuginti baimę, rasti pasiteisinimą, kuris nuramins įsibaiminusį protą? Kaip elgsiesi? Įsijungsi radiją, atsiversi knygą, patrauksi į bažnyčią, prisišliesi prie kokios nors dogmos, tikėjimo?
Baimė – destruktyvi energija žmoguje. Ji džiovina protą, iškreipia mintį, ji stumia į visokiausius be galo gudrius ir subtilius išvedžiojimus, absurdiškiausius prietarus, dogmas ir tikėjimus. Jei matai, kad baimė – destruktyvi, tai kaip imsiesi nuo jos apvalyti protą? Sakai, kad aptikdamas baimės priežastį išsivaduosi iš baimės. Ar tikrai? Pastangos surasti priežastį ir baimės priežasties žinojimas dar nepašalina baimės.
Neįmanoma įveikti baimę, neperpratus, nesuvokus laiko prigimties; o jis yra susijęs su mintimi, su žodžiu. Iš čia kyla klausimas: ar esama minties be žodžio, ar įmanoma mąstyti be žodžių, kurie yra atmintis? Pone, neperpratus proto prigimties, proto judesių, savivokos proceso, vien siekiant išsivaduoti iš baimės, nieko neišeis. Turite pamatyti baimę proto visumos kontekste. Tačiau išvysti, suvokti tai reikia energijos. Energija nesiranda iš suvalgomo maisto – čia tėra tenkinama fizinė būtinybė. Bet norint išvysti manąja šio žodžio prasme reikalinga milžiniška energija; o šioji yra iššvaistoma, kai jūs kovojate su žodžiais, priešinatės, smerkiate, prisikaupiate visokiausių nuomonių, neleidžiančių jums įžvelgti, perprasti – štai kam nueina jūsų energija. Tad apsvarstyti šį suvokimą, šią įžvalgą – būdas pradėti suprasti.
Kodėl mes visa tai darome: paklūstame, sekame, mėgdžiojame? Kodėl? Todėl, kad viduje mes bijomės netikrumo. Mes norime tikrumo – finansinio tikrumo, moralinio tikrumo. Mes norime aplinkinių palankumo, mes norime saugumo, mes norime išvengti susidūrimo su rūpesčiais, skausmu, kančia, mes norime būti apsaugoti. Tad baimė, sąmoningai ar nesąmoningai, verčia mus paklusti Šeimininkui, lyderiui, šventikui, vyriausybei. Baimė taip pat neleidžia mums daryti ką nors, kas pakenktų kitiems, nes būtume nubausti. Taigi po visais šiais poelgiais, geismais, siekiais glūdi saugumo troškimas, užtikrintumo troškimas. Vadinasi, neišsprendus baimės problemos, neišsivadavus iš baimės, einant tik paklusnumo ar prievartos keliu, niekur nenueinama. Kas iš tikro turi reikšmės – tai visąlaik atpažinti savo baimę ir įvairiausius josios pavidalus. Ir tik tada, kai esi laisvas nuo baimės, atsiranda tasai tikrasis vidinis supratimas, toji nepriklausomybė, kai dingsta visas sukauptas žinojimas, visa patirtis; ir būtent tuomet randasi ypatingas aiškumas, reikalingas sąlyčiui su tikrove.
Mes bijome paties fakto ar to fakto idėjos? Mes bijomės paties dalyko, tokio, koks jis yra, ar bijomės to, kaip jį vaizduojamės? Imkime, pavyzdžiui, mirtį. Mes bijome mirties fakto ar – mirties idėjos? Faktas yra vienas dalykas, o fakto idėja – kitas. Aš bijau žodžio mirtis ar paties mirties fakto? Kadangi bijau žodžio, idėjos, tai negaliu suprasti fakto, negaliu pažvelgti į faktą, niekados neužmezgu tiesioginio santykio su faktu. Tik tuomet, kai kuo glaudžiausiai bendrauju su faktu, išnyksta baimė. Jei tokios bendrystės nėra, mane kausto baimė, o pačios bendrystės negali būti, kol aš laikausi įsitvėręs fakto idėjos, nuomonės, teorijos apie jį. Tad privalau labai aiškiai suvokti, ar aš bijau žodžio, idėjos, ar paties fakto. Jei esu akis į akį su faktu, nėra ką apie jį besuprasti: faktas yra čia, ir aš turiu reikalą su juo. O jei aš bijausi žodžio, tuomet privalau suprasti žodį, įsivelti į visas komplikacijas, kurias tas žodis, tas terminas implikuoja.
Tai manoji nuomonė, manasis fakto supratimas, manoji patirtis, manasis žinojimas apie faktą kuria baimę. Kol faktas bus įžodinamas, kol jam bus teikiamas pavadinimas, o drauge – faktas identifikuojamas ar smerkiamas, kol mintis spręs apie faktą kaip stebėtoja, tol bus baimė. Mintis yra praeities produktas; ji tegali egzistuoti žodžiuose, simboliuose, įvaizdžiuose. Tol, kol mintis apdoros, interpretuos faktą, egzistuos baimė.
Esama fizinės baimės. Pamačius gyvatę, laukinį žvėrį, instinktyviai apima baimė. Tai normali, sveika, natūrali baimė. Tai net nėra baimė, tai – troškimas apsiginti; jis yra normalus. Bet psichologinė gintis – kitaip tariant, troškimas visad būti saugiam – sukelia baimę. Protas, siekiantis nuolatinio tikrumo, yra miręs protas, nes gyvenime nėra tikrumo, nėra pastovumo… Kai jūs tiesiogiai kontaktuojate su baime, veikia nervai ir visa kita. Tuomet, jei protas nesistengia, pasitelkęs žodžius ir panašias priemones, išsisukti, išnyksta skirtis tarp stebėtojo ir objekto, kuris yra stebimas kaip baimė. Tai tik trokštąs išsisukti protas sukuria skirtį tarp savęs ir baimės. Bet esant tiesioginiam sąlyčiui su baime nebelieka stebėtojo, nebelieka esybės, tariančios: „Aš bijau.“ Tad tuo momentu, kai jūs tiesiogiai kontaktuojate su gyvenimu, su bet kuo, nebėra skirties – o tik šioji skirtis ir sukelia konkurenciją, ambicijas, baimę.
[...]
Baimė moka išsisukinėti. Paprastai šitai susiję su identifikacija, tiesa? Identifikacija su šalimi, su bendruomene, su idėja. Ar pastebėjote, kaip jūs reaguojate, matydami eitynes – karines arba religines? Ar – kai iškyla pavojus, kad šalis bus užpulta? Tuomet jūs identifikuojatės su šalimi, su žmonėmis, su ideologija. Kitais kartais jūs tapatinatės su savo vaiku, su savo žmona, su tam tikru veiksmu arba veiksmo atsisakymu. Identifikacija – tai savęs užmiršimo aktas. Kol aš suvokiu savąjį „aš“, man pažįstamas skausmas, kova, nuolatinė baimė. Bet jei aš galiu susitapatinti su didesniais, su vertingesniais dalykais, su grožiu, su gyvenimu, su tiesa, su tikėjimu, su žinojimu, bent jau laikinai, tai aš pabėgu nuo savojo „aš“, tiesa? Jei aš kalbu apie „savo šalį“, aš laikinai pamirštu save, argi ne? Jei aš byloju ką nors apie Dievą, tai pamirštu save. Jei tapatinuosi su savo šeima, su grupe, su tam tikra partija, su tam tikra ideologija, tai aš laikinai išsigelbsčiu.
Ar dabar aišku, kas yra baimė? Ar ji nėra atsisakymas priimti tai, kas yra?
[...]
Laikas reiškia slinktį nuo kas yra link „kas turėtų būti“. Aš bijau, bet vieną dieną išsivaduosiu iš baimės; vadinasi, laikas yra būtinas, kad išsivaduotum iš baimės – bent jau taip mes manome. Pereiti nuo kas yra prie „kas turėtų būti“ suponuoja laiką. Toliau: laikas susijęs su pastanga, atliekama tarpsnyje tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. Man nepatinka baimė, ir aš dėsiu pastangas ją perprasti, išanalizuoti, išnarstyti, arba aš stengsiuosi atskleisti josios priežastį, arba aš pasistengsiu galutinai nuo jos pabėgti. Visa tai susiję su pastanga – paprastai mes būtent dedame pastangas. Mes visuomet esame įklimpę prieštaravime tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. O juk „kas aš turėčiau būti“ yra idėja, o idėja yra fikcija, ji nėra tai, „kas aš esu“ (būtent šitai yra faktas). O „kas aš esu“ tegali būti perkeistas, supratus sumaištį, kuriamą laiko.
…Tai ar įmanoma atsikratyti baimės absoliučiai, visiškai, akimirksniu? Jei aš leisiu baimei tęstis, aš kursiu sumaištį visą laiką. O juk aišku, kad laikas yra sumaišties faktorius, bet jokiu būdu ne priemonė galutinai išsivaduoti iš baimės. Tad neįmanomas palaipsnis vadavimasis iš baimės, lygiai kaip neįmanoma palaipsniui vaduotis iš nacionalizmo nuodų. Jei jūs esate užsikrėtęs nacionalizmu ir sakote, kad galiausiai įsigalės žmonių brolybė, tai aišku, kad ten turės būti karai, neapykanta, nelaimės, pražūtinga priešprieša tarp žmogaus ir žmogaus… Tad laikas kuria sumaištį.
Troškimas tapti kuo nors gimdo baimes; būti, pasiekti, vadinasi, priklausyti, sukelia baimę. Nebaimės būsena nėra baimės neigimas, nėra baimės priešingybė, taip pat tai nėra drąsa. Perpratus baimė išsklaidoma, o ne tampama drąsiam, nes visi „tapimai“ susiję su baime. Priklausomybė nuo daiktų, nuo žmonių, nuo idėjų gimdo baimę, o priklausomybė randasi iš tamsumo, iš savižinos stokos, iš vidinio skurdo. [...] Savižina padeda atskleisti ir perprasti baimės priežastį; ne paviršutinį, o gilųjį priežastingumą, visų baimių pagrindą. Baimė būna tiek įgimta, tiek įgyta. Ji susijusi su praeitimi, vadinasi, išsivaduoti iš jos – tai suvokti praeitį pro dabarties prizmę. Praeitis visuomet nori įsiskverbti į dabartį, tapti atmintimi, kuri gimdo „mano“, „man“, „aš“. O būtent „aš“ yra visų baimių šaknis.
Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
Šaltiniai:
http://www.satenai.lt/2011/01/28/is-%E2%80%9Egyvenimo-knygos%E2%80%9C/
http://www.satenai.lt/2012/02/10/apie-meditacija/
http://www.satenai.lt/2013/04/12/apie-baime/
Iš „Gyvenimo knygos“
JIDDU KRISHNAMURTI
Čiauškantis protas
Žinote, ką nors suvokti yra stebuklinga. Nežinau, ar esate kada nors ką nors iš tikrųjų suvokę – ar esate kada nors suvokę gėlę, veidą, dangų ar jūrą. Aišku, jūs matote šiuos objektus, kai važiuojate pro šalį autobusu ar automobiliu; bet abejoju, ar esate kada nors pasistengę iš tikrųjų pažvelgti į gėlę. O kai galiausiai žvelgiate į gėlę, kas tuomet atsitinka? Jūs tuoj pat ją įvardijate, jums parūpsta, kokios ji rūšies, arba jūs sakote: „Kokių ji puikių spalvų. Norėčiau ją auginti savo sode; norėčiau ją padovanoti žmonai arba įsisegti į atlapą“; ir taip toliau. Kitaip tariant, vos jums pažvelgus į gėlę, jūsų protas ima čiauškėti apie ją; todėl jūs niekuomet nesuvokiate gėlės. Jūs galite ką nors suvokti tik tuomet, kai jūsų protas tyli, kai jis apie nieką nečiauška. Jei jums žvelgiant į vakaro žvaigždę virš jūros jūsų protas bus ramus, tuomet išties suvoksite nepaprastą jos grožį; o kai suvokiate grožį, argi nepatiriate taip pat ir meilės? Iš tikrųjų, grožis ir meilė yra tas pat. Be meilės nėra grožio, o be grožio nėra meilės. Grožis glūdi formoje, grožis glūdi kalboje, grožis glūdi elgsenoje. Jei nėra meilės, elgsena – tuščia; ji tėra tik visuomenės, tam tikros kultūros produktas, o produktas visuomet mechaniškas, negyvas. Bet kai protas suvokia nė nekrustelėdamas, jis įstengia pažvelgti į savo paties gelmes; o toks suvokimas iš tiesų yra belaikis. Jums nereikia nieko daryti, kad tai įvyktų; nėra jokios disciplinos, jokių praktikų, jokių metodų, kurie išmokytų jus suvokti.
Žinojimas klaidina protą
Jūs teturite vieną instrumentą, ir tai yra protas. Todėl, norėdami išsiaiškinti, kaip čia kas yra, privalote suprasti proto veikimo būdus, ar ne? Jei protas yra iškreiptas, niekad nematysite teisingai; jei protas yra labai ribotas, nesuvoksite to, kas beribiška. Protas yra suvokimo instrumentas, todėl, norint suvokti teisingai, jis turi būti „ištiesintas“, jis turi būti apvalytas nuo bet kokio sąlygotumo ir bet kokios baimės. Protas taip pat turi būti laisvas nuo žinojimo, nes žinojimas klaidina protą ir viską iškreipia. Milžiniški proto sugebėjimai išradinėti, vaizduotis, samprotauti, išvedžioti – ar nereikia šių sugebėjimų atmesti, kad protas būtų švarus ir paprastas? Nes juk tik tyras protas, protas, turintis didžiulę patirtį, bet drauge išsivadavęs iš žinojimo ir patirties – tiktai šitoks protas gali atrasti tai, kas yra daugiau nei protas. Antraip tai, ką atrasite, bus nudažyta to, ką jau esate patyrę, spalva, o jūsų patirtis – jūsų sąlygotumo rezultatas.
Atmeskite visus metodus
Kaip randasi religinis arba naujasis protas? Ar yra sistema, metodas? Ar čia reikia metodo – metodo, kuris yra sistema, praktika, tai, kas kartojama diena dienon? Ar metodas sukurs naują protą? Aišku, kad metodas implikuoja nuolatinę praktiką, nukreiptą į tam tikrą rezultatą; tam reikia mechaninių įgūdžių, o tie mechaniniai įgūdžiai turi sukurti protą, kuris nėra mechaninis…
Kai sakote „disciplina“, tai visos disciplinos yra grįstos metodais, turinčiais tam tikrus principus; o principai jums žada rezultatą, iš anksto numatytą proto, kuris jau yra įsitikinęs, besilaikantis tam tikros pozicijos. Taigi ar metodas platesne ar siauresne šio žodžio prasme sukurs naują protą? Jei ne, tuomet metodas, kaip ir įprotis ar įgūdis, turi būti atmestas, nes jis klaidina… Metodas tik orientuoja protą pagal trokštamą rezultatą. Jūs turite atmesti visus mechaninius proto procesus… Protas turi atsisakyti bet kokio mechaninio mąstymo proceso. Taigi, idėja, kad metodas, sistema, disciplina, įpročių ar įgūdžių kartojimas sukurs tą naująjį protą, yra klaidinga. Todėl visa tai, kaip mechaniški dalykai, turi būti visiškai atmesta. Mechaninis protas yra tradicinis protas; jis negali turėti vertės gyvenime, kuris nėra mechaniškas; tad metodus – į šalį.
Protas be uosto
Reikalingas naujas protas, protas, laisvas nuo laiko, protas, kuris nebemąsto nuotolio ar erdvės kategorijomis, protas, neapribotas horizonto, neturintis uosto. Toks protas reikalingas spręsti ne tik amžinas, bet ir kasdienes egzistencijos problemas.
Todėl klausimas toksai: ar įmanoma kiekvienam iš mūsų turėti tokį protą? Ne įgyti nuosekliai, ne išsiugdyti, nes ugdymas, vystymas, procesas reikalauja laiko. Tai turi įvykti staiga: pasikeitimas turi ištikti iškart, jis turi būti belaikis. Gyvenimas yra mirtis, ir mirtis laukia jūsų; negalite ginčytis su mirtimi, kaip galite ginčytis su gyvenimu. Tad ar įmanoma turėti tokį protą? Ne kaip laimėjimą, ne kaip tikslą, ne kaip siekinį, ne kaip kažką, prie ko galima prisikasti, nes visa tai implikuoja erdvę ir laiką. Mes turime nepaprastai patogią, prašmatnią teoriją, kad per tam tikrą laiką galima pasistūmėti, prieiti, pasiekti, priartėti prie tiesos. Tai klaidinga idėja, tai absoliuti iliuzija – ir laikas yra iliuzija būtent ta prasme.
Aktyvus, bet nutilęs
Norėdami atrasti naująjį protą, turime ne tik perprasti senojo reakcijas: būtina, kad senasis protas nutiltų. Senasis protas turi būti aktyvus, bet turi tylėti. Jūs klausotės, ką aš sakau? Tad štai, pone! Jeigu tamsta nori pats patirti, o ne patikėti kuo nors kitu, ar egzistuoja realybė, ar yra toks dalykas kaip Dievas, – žodis Dievas nėra faktas, – tamstos senasis protas, tradicijos išmokytas arba teigti Dievą, arba Jį neigti, protas, šimtmečiais formuotas tam tikros kultūros, tam tikrų įtakų, tam tikros socialinės propagandos, turi nutilti. Antraip teturėsime jo vaizdinių, jo idėjų, jo vertybių projekcijas. Betgi tos idėjos, tos vertybės, tie įsitikinimai – to, kas tamstai buvo įteigta, arba reakcijų į tai, kas buvo teigta, rezultatas. O nesąmoningai jūs tvirtinate: „Tai mano patirtis!“
Tad turite suabejoti pačiu patirties vertingumu – savo paties ar kitų patirties, nesvarbu. Tuomet jums abejojant, klausinėjant, aiškinantis, reikalaujant, įsižiūrint, atidžiai klausantis senasis protas liausis reagavęs. Bet protas nemiega; jis labai aktyvus, bet jis tyli. Jis pasiekė šią tylos būseną jums stebint, kamantinėjant. O norėdami kamantinėti, stebėti turite turėti šviesos; toji šviesa – jūsų nuolatinis budrumas.
Štai tyla
Viliuosi, kad klausysite, bet neprisimindami to, ką jau žinote; o tai padaryti labai sunku. Jūs ko nors klausotės, ir jūsų protas bemat reaguoja, remdamasis savo žiniomis, savo ankstesnėmis išvadomis, savo nuomonėmis, savo atmintimi. Jis klauso, siekdamas tolesnio supratimo. Na, patyrinėkite, kaip jūs klausotės, ir pamatysite, kad yra būtent šitaip. Arba klausote su jau turimomis išvadomis, su žiniomis, su tam tikra atmintimi, patirtimi, arba nekantriai trokštate atsakymo. Norite žinoti, kaip viskas yra, kas yra gyvenimas, norite perprasti gyvenimo sudėtingumą. Jūs iš tikrųjų nė nesiklausote. Galite klausytis tik tuomet, kai protas yra ramus, kai jis nereaguoja tuoj pat, kai atsiranda intervalas tarp jūsų reakcijos ir to, kas buvo pasakyta. Būtent šiame intervale stoja tyla, stoja ramybė, ir tik joje įmanomas suvokimas, kuris, beje, nėra intelektualinis supratimas. Jei atsiranda tarpas tarp to, kas buvo pasakyta, ir jūsiškės reakcijos į tai, tame tarpe, nesvarbu, ar jis trunka be galo ilgai, ar tiktai keletą sekundžių – tame tarpe, pastebėkite, atsiranda aiškumas. Būtent šis tarpas ir yra naujasis protas. O skubi reakcija – senasis protas. O senasis protas funkcionuoja pagal savo tradicines, pripažintas, reakcingas, gyvūniškas taisykles. Kai tai nutraukiama, kai reakcija sustabdoma, kai atsiranda tarpas, tuomet naujasis protas ima veikti, ir tik naujasis protas gali suprasti, ne senasis.
Žinojimas trukdo pasikeisti
Šitai reikalauja stiprios įžvalgos, įsigilinimo. Nesutikite su manimi, bet gilinkitės į šitai, svarstykite, rauskitės po savo protą, kad išsiaiškintumėte, ar tai tiesa, ar melas. Ar žinojimas, kurį sudaro tai, kas žinoma, įgalina pasikeisti? Man reikalingos žinios, kad galėčiau pastatyti tiltą; bet ar mano protas turi žinoti tai, link ko jis keičiasi? Aišku, kad jei žinosiu, kokia bus mano proto būsena, kai jis pasikeis, tai jau nebus pasikeitimas. Toks žinojimas trukdo pasikeisti, nes jis tampa pasitenkinimo priemone, o tol, kol egzistuoja centras, siekiantis pasitenkinimo, atlygio ar saugumo, pasikeitimo būti negali. O juk visos mūsų pastangos susijusios būtent su šiuo atlygio, bausmės, sėkmės, laimėjimo centru, ar ne? Būtent šitai daugumui mūsų rūpi, ir jei mums pasiseks gauti, ko trokštame, pasikeisime; bet toks pasikeitimas nesiskaito. Tad protas, kuris nori keistis fundamentaliai, giliai, kuris nori revoliucinių permainų, turi išsivaduoti iš žinojimo. Tuomet jis taps be galo tylus, ir tik toks protas patirs radikalias permainas, kurios yra būtinos.
Už minties lauko ribų
Jūs pakeitėte savo idėjas, pakeitėte savo mintis, bet mintys visuomet yra sąlygotos. Ar tai būtų mintis apie Jėzų, ar mintis apie Budą, ar apie X, Y ar Z, tai vis vien yra mintis, o viena mintis gali būti priešinama kitai minčiai; o kai yra opozicija, kai yra konfliktas tarp dviejų minčių, tuomet rezultatas – modifikuota minčių tąsa. Kitaip tariant, permaina tėra minties lauko viduje, o permaina jo viduje – jokia permaina. Vieną idėją ar idėjų pluoštą tik pakeitė kita idėja ar idėjos.
Matant visą šį procesą, kyla klausimas: ar įmanoma palikti mintis ir pasiekti permainos išeinant už minties lauko ribų? Sąmonė, žinoma, ar ji būtų pripildyta praeities ar dabarties, ar ateities, yra minties lauko viduje; ir bet kokia permaina tame lauke, kuris apriboja protą, nėra tikroji permaina. Radikali permaina tegalima už minties lauko ribų, ne jame, o protas tegali palikti šį lauką, kai mato jo ribas ir suvokia, kad jokia permaina jo viduje iš viso nėra permaina. Tai ir yra tikroji meditacija.
Tikroji permaina
Tikroji permaina tėra įmanoma tik nuo žinoma į nežinoma, bet ne nuo žinoma į žinoma. Prašom apmąstyti šitai drauge su manimi. Jei permaina vyksta nuo žinoma į žinoma, tuomet svarbūs autoritetai, hierarchinis gyvenimo supratimas – tu žinai, o aš nežinau. Todėl aš garbinu tave, aš kuriu sistemą, aš einu paskui guru, aš seku paskui tave, nes tu suteiki man tai, ką aš noriu žinoti, tu man garantuoji, kad, elgdamasis taip ir taip, pasieksiu gerų rezultatų, rezultatų ir sėkmę. Sėkmė yra tai, kas žinoma, aš žinau, ką reiškia pasiekti sėkmę. Būtent to aš ir noriu. Taigi mes keliaujame nuo žinoma prie žinoma, o čia reikalingi autoritetai – autoritetas, skiriantis sankcijas, autoritetas lyderis, guru, reikalinga hierarchija, tas, kuris žino, ir tie, kurie nežino, o tas, kuris žino, privalo garantuoti man sėkmę, mano pastangų sėkmę, permainos sėkmę, kad būčiau laimingas, kad turėčiau, ko noriu. Argi ne šie motyvai daugelį mūsų skatina keistis? Malonėkite pasekti savo pačių galvojimą ir pamatysite, kaip jūs gyvenate ir elgiatės… Na, kai jau matote – ar tai permaina? Permaina, revoliucija yra tai, kas vyksta nuo žinoma į nežinoma, kai nėra jokių autoritetų, kai galima absoliuti nesėkmė. Bet jei esate tikri, kad pasieksite, kad jums pasiseks, kad būsite laimingi, kad gyvensite amžinai, tada – jokių problemų. Tada jūs elgiatės pagal gerai žinomą schemą, kuri reiškia, kad jūs – visa ko centras.
Pasikeitimas be motyvacijos
Kaip aš keisiuosi? Suvokiu tiesą, kad permaina, pasikeitimas turi prasidėti tokiame lygmenyje, kurio mano protas – tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas – negali pasiekti, nes mano sąmonė kaip visuma yra sąlygota. Tad ką daryti? Tikiuosi, kad aiškiai parodau problemą? Galiu ją suformuluoti kitaip: ar gali mano protas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, būti laisvas nuo visuomenės? Suprantant visuomenę kaip auklėjimą, kultūrą, normas, standartus. Nes jei jis nebus laisvas, tai kokių permainų jis besigriebtų, jam esant sąlygotam, jos bus ribotos, vadinasi, tai iš viso nebus permainos.
Tad: ar aš galiu žvelgti be jokio motyvo? Ar gali mano protas gyvuoti be jokios intencijos, be jokio motyvo keistis ar nesikeisti? Turint galvoje, kad kiekvienas motyvas yra konkrečios kultūros sąlygotos reakcijos rezultatas, turi konkrečias šaknis. Taigi: ar gali koks nors protas būti laisvas nuo kultūros, kuri jį išugdė? Tai iš tiesų gana svarbus klausimas. Kadangi jei protas neišsivaduos iš kultūros, kurioje jis buvo išugdytas, išpuoselėtas, aišku, kad individas niekados nepasieks ramybės, niekados neįgis laisvės. Jo dievai ir jo mitai, jo simboliai ir jo siekiai yra riboti, nes jie tebėra sąlygoto proto lauke. Kokias pastangas jis bedėtų tame apribotame lauke, jos yra bergždžios tikriausia šio žodžio prasme. Kalėjimas gali būti kiek prašmatnesnis: daugiau langų, daugiau šviesos, geresnis maistas; bet vis vien tai yra tam tikros kultūros kalėjimas.
Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
Apie meditaciją
JIDDU KRISHNAMURTI
Išsilaisvinti iš laiko tinklo
Be meditacijos nėra savęs pažinimo; be savęs pažinimo – nėra meditacijos. Vadinasi, reikia pradėti aiškintis, kas esi. Nenueisi toli, nepradėjęs arti, nepradėjęs suvokti kasdieninio savo minčių, jausmų ir veiksmų proceso. Kitaip tariant, mintis turi suprasti savo pačios veiklą. Išvydęs save veikiantį, pastebi, kad mintis juda nuo žinoma prie žinoma. Neįmanoma galvoti apie nežinoma. O tai, kas žinoma, nėra tikra, nes tai teegzistuoja laike. Išsilaisvinti iš laiko tinklo – štai svarbi užduotis, o ne galvoti apie nežinoma, nes galvoti apie tai – neįmanoma. [...] Kad patirtų tai, kas nežinoma, protas pats turi tapti tuo, kas nežinoma. Protas yra minties proceso išdava, laiko išdava, o šisai minties procesas turi liautis. Protas negali galvoti apie tai, kas amžina, antlaikiška; todėl protas turi išsilaisvinti iš laiko, laikiniai proto procesai turi liautis. Tik tuomet, kai protas yra visiškai laisvas nuo vakardienos ir todėl nesinaudoja dabartimi kaip priemone siekti ateities, tik tuomet jis gali patirti tai, kas amžina… Todėl meditacija yra syte susijusi su savęs pažinimu, ne paviršutinišku, bet nuodugniu viso vidinio, paslėpto savo sąmoningumo pažinimu. Nepažinęs viso šito ir neišsivadavęs iš jo įtakos, niekaip neperžengsi proto ribų. Būtent todėl minties procesas turi liautis, o kad šitai įvyktų – privaloma pažinti save. Todėl meditacija yra išminties pradžia, kuri savo ruožtu reiškia savojo proto ir savosios širdies perpratimą.
Pažinti visą vienos minties turinį
Būti niekuo – štai laisvės pradžia. Tad jeigu sugebi įsijausti, įsismelkti į šitai, susivokęs pamatai, kad nesi laisvas, kad, atvirkščiai, esi susijęs su daugeliu dalykų, bet kad tuo pat metu protas viliasi būti laisvas. Ir regi, kad tai yra prieštaringa. Todėl protas privalo aiškintis, kodėl jis limpa prie to ar kitko. Visa tai – sunkus darbas. Daug, daug sunkesnis negu vaikščioti į įstaigą, negu bet koks fizinis triūsas, negu visi mokslai, sudėti į krūvą. Nes nuolankus, „protingas“ protas yra susitelkęs į save, bet netapęs egocentriškas; todėl jis turi būti be galo budrus, atidus, o šitai reikalauja nepaprastai sunkaus darbo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę… Tai reikalauja atkaklaus darbo, nes laisvė nepasiekiama lengvai. Kliūčių tiek ir tiek: tavo žmona, tavo vyras, tavo sūnus, tavo kaimynas, tavo Dievas, tavo religija, tavo tradicijos. Visa tai kliūtys, bet tu pats jas susikūrei, nes troškai saugumo. O protas, siekiantis saugumo, niekados jo nepasieks. Jei esi bent kiek stebėjęs pasaulį, žinai, kad toks daiktas kaip saugumas iš viso neegzistuoja. Žmona miršta, vyras miršta, sūnus palieka – vis kas nors atsitinka. Gyvenimas nėra statiškas, nors mes norėtume jį tokiu paversti. Jokie santykiai nėra statiški, nes visas gyvenimas – tai judėjimas. Šią tiesą reikia suvokti, įžvelgti, pajusti; ji nėra diskusijų objektas. Tuomet, kai imsite aiškintis, suprasite, kad čia – jau ir meditacija.
Bet nesileiskite apžavimi šito žodžio. Matyti kiekvieną mintį, suvokti, iš kokio šaltinio jinai kyla ir kokia yra josios intencija, – štai kas yra meditacija. O kai matai visą vienos minties turinį, atsiskleidžia ir visas proto veiklos procesas.
Įdegti savivokos ugnį
Jei jums savivoka – sunkus dalykas, tuomet paeksperimentuokite užsirašinėdami kiekvieną mintį ir jausmą, kylančius per dieną; užrašykite savąsias pavydo, neapykantos, tuščiagarbiškumo, geidulingumo reakcijas, intencijas, slypinčias po jūsų žodžiais, ir kita.
Joms užrašyti skirkite kiek laiko prieš pusryčius – tai, ko gero, vers gultis anksčiau ir atidėti kai kuriuos visuomeninius reikalus. Jei jūs vienu ar kitu metu tai užsirašysite ir vakare prieš miegą perskaitysite, ką užsirašėte dieną, tyrinėkite tai nevertindami, nesmerkdami, taip pradėsite įžvelgti paslėptus savo minčių ir jausmų, savo troškimų ir žodžių motyvus…
Svarbu, kad tai, ką užsirašėte, būtų tyrinėjama nešališku protu: tuomet suvoksite savo būklę. Savivokos, savižinos ugnis apšvies ir sudegins konflikto priežastis. Jūs turite užsirašinėti savo mintis ir jausmus, intencijas ir reakcijas ne porą kartų, bet ilgoką laiką, kol atsiras sugebėjimas jas perprasti akimirksniu…
Meditacija yra ne tik nuolatinė savivoka, bet ir nuolatinis „aš“ atmetimas. Iš teisingo mąstymo randasi meditacija, o iš pastarosios – išminties ramybė; ir tik toje ramybėje pasiekiama tai, kas aukščiausia.
Užrašinėdami savo mintis ir jausmus, savo troškimus ir reakcijas, įgysite vidinę savivoką, pasąmonė ims bendradarbiauti su sąmone, o tai leis pasiekti vientisumo ir supratingumo.
Meditavimo būdas
Ar tiesa yra kažkas galutinio, absoliutaus, nesikeičiančio? Mes norėtume, kad ji būtų absoliuti: tuomet galėtume rasti joje prieglobstį. Mes norėtume, kad ji būtų pastovi: tuomet galėtume jos įsikibti, rasti joje laimę. Bet argi tiesa yra absoliuti, nuolatinė, ta, kurią galima patirti vėlei ir vėlei? Juk patirties kartojimas – viso labo tik atminties ugdymas, argi ne? Rimties akimirkomis aš galiu patirti tam tikrą tiesą, bet jei prisilipinsiu prie šitos patirties atminties klijais ir paversiu ją absoliučia, nekintančia – ar tai bebus tiesa? Argi tiesa – atminties puoselėjimas? O gal tiesa pasiekiama tik tuomet, kai protas yra visiškai nuščiuvęs? Kai protas nėra įklimpęs prisiminimuose, nepuoselėja atminties kaip atpažinimų centro, bet visa, kas yra sakoma, kas yra daroma mano santykiuose su kitais, mano veikloje, suvokia tiesiogiai, kai jis mato kiekvieno momento tiesą – bet juk tai ir yra meditacija, ar ne? Supratimas ateina tik tuomet, kai protas yra nurimęs, o protas negali nurimti, kol jis neišmano paties savęs. Tuo tarpu neišmanymas negali būti įveiktas pasitelkus vienokią ar kitokią discipliną, pasitelkus senuosius ar naujuosius autoritetus. Tikėjimas tesukuria priešinimąsi, atsitvėrimą, o kai atsitveriama – nėra galimybės rimčiai. Rimtis teateina tuomet, kai perprantu visa, kas vyksta manyje: kaip įvairios esybės, sudarančios manąjį „aš“, kovoja tarpusavyje. Kadangi tai sunkus uždavinys, gręžiamės į kitus, norėdami išmokti įvairių triukų, kuriuos vadiname meditacija. Proto triukai – ne meditacija. Meditacija yra savižinos pradžia, ir be meditacijos nėra savižinos.
Protas, apimtas kūrimo būsenos
Meditacija yra proto išvalymas: išvalyti viską, kas jame sukaupta. Jei tai padarysite (veikiausiai nepadarysite, bet tai nėra svarbu, klausykite toliau), atrasite, kad prote esama nepaprastos erdvės, kuri ir yra laisvė. Tad turite siekti laisvės nuo pat pradžių, o ne laukti, tikėdamiesi įgyti ją gale. Turite siekti, kad laisvė dalyvautų jūsų darbe, jūsų santykiuose, visoje jūsų veikloje. Tuomet jums paaiškės, kad meditacija yra kūryba.
„Kūryba“ yra žodis, kurį vartojame taip lengvai, taip sklandžiai. Tapytojas užtepa ant drobės keletą spalvų ir jau be galo džiūgauja. Tai jo savirealizacija, priemonė, kurią pasitelkęs jis išreiškia save; tai jo prekė, pelnysianti jam pinigų ar pripažinimą, – ir jis vadina tai „kūryba“! Kiekvienas rašytojas „kuria“, ir esama net „kūrybinio“ rašymo mokyklų. Bet visi šitie dalykai neturi nieko bendra su kūryba. Visa tai tėra reakcijos proto, sąlygoto tam tikros visuomenės.
Kūryba, apie kurią kalbu aš, yra kažkas visai kita. Aš kalbu apie protą, apimtą kūrimo būsenos. Jis gali išreikšti tą būseną, gali – ne. Išraiška ne itin vertingas dalykas. Toji kūrimo būsena neturi motyvų. Todėl protas, apimtas šios būsenos, kas akimirką miršta ir gyvena, myli ir būna. Šioji visuma ir yra meditacija.
Padarykite pradžią nedelsdami
Nurimęs protas nesiekia jokios patirties. O jei jis yra nesiekiantis ir todėl absoliučiai ramus, be jokio praeities įsikišimo, vadinasi, be jokio dalyvavimo to, kas žinoma, galite pajusti, jei jau nuėjote taip toli, krustelėjimą to, kas nežinoma, kas neatpažįstama, kas negali būti išversta, nusakyta žodžiais – galite pajusti begalybės krustelėjimą. Tai antlaikiškumo krustelėjimas, nes čia nesama laiko, čia nesama erdvės, nesama nieko, susijusio su patirtimi, nieko, ką būtų galima gauti, pelnyti. Toksai protas žino, kas yra kūryba – ne tapytojo kūryba, ne poeto, ne žodžių meistro; bet kūryba be motyvų, be išraiškos. Šitokia kūryba – tai meilė ir mirtis.
Visa šitai nuo pradžios iki galo ir yra meditacija. Žmogus, panūdęs medituoti, turi perprasti save. Neperpratęs savęs toli nenueisi. Kaip besistengtum pasistūmėti tolyn, tepasistūmėsi tiek, kiek siekia tavo paties projekcija; o toji projekcija yra trumputė, ji tesiekia labai arti, ji neveda niekur. Medituoti – tai padaryti pradžią nedelsiant, tuoj pat ir patirti – natūraliai, be jokių pastangų – ramybės būseną. Ir tik tuomet randasi protas, esantis už laiko, už patirties, už žinojimo ribų.
Tylos atradimas
Jei jūs atidžiai sekėte šį aiškinimąsi – kas yra meditacija, jei supratote visą mąstymo eigą, vadinasi, atradote, kad proto esama absoliučiai ramaus. Toje absoliučioje proto rimtyje nėra jokio stebėtojo, jokio suvokėjo, todėl neegzistuoja ir jokia patirtis; nesama jokios esybės, kuri kauptų patirtį, kaip būna, kai veikia egocentriškas protas. [...]
Tad medituoti – vadinasi, apvalyti protą nuo egocentriškos veiklos. Ir jei jūs meditacijos srityje pasistūmėsite tiek, jūs atrasite tylą, absoliučią tuštumą. Protas bus neužterštas visuomenės normų; jis daugiau nebebus jokių įtakų, jokių troškimų spaudimo objektas. Jis bus absoliučiai vienas, o būdamas pats vienas, švarus – bus nepaliestas, tyras. Šitai ir sudaro galimybę rastis tam, kas yra antlaikiška, amžina.
Visas šis procesas ir yra meditacija.
Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. New York: HarperOne, 1995
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
Apie baimę
JIDDU KRISHNAMURTI
Išsivaduoti iš baimės
Ar įmanoma protui visiškai atsikratyti baimės? Bet kokia baimė kuria iliuzijas; ji drumsčia protą, jį sekina. Ten, kur egzistuoja baimė, aišku, negali būti laisvės, o kur nėra laisvės, negali būti ir meilės. Tačiau dauguma mūsų esame persekiojami vienokios ar kitokios baimės: tamsos baimės, visuomenės nuomonės baimės, gyvačių baimės, fizinio skausmo baimės, senatvės baimės, mirties baimės. Taip sakant, mus persekioja dešimtys baimių. Ar įmanoma visiškai išsivaduoti iš baimės?
Matome, ką baimė daro su kiekvienu iš mūsų. Ji verčia meluoti; ji gadina mus įvairiausiais būdais; ji susina protą. Prote esama tamsių pakampių, kurių neįmanoma nei ištyrinėti, nei ištraukti į šviesą, kol žmogų pančioja baimė. Fizinė savisauga, instinktyvus nuodingos gyvatės vengimas, traukimasis atbulom nuo bedugnės, pastangos nepakliūti po tramvajumi ir panašiai yra sveika, normalu, teisinga. Bet aš kalbu apie psichologinę savisaugą, kuri skatina žmogų bijoti ligos, mirties, priešo. Kai siekiame realizuoti save tokiu ar kitokiu būdu – ar tapyboje, ar muzikoje, ar bičiulystėje, ar dar kaip nors – mus visada lydi baimė. Tad: svarbu suvokti visą šį mumyse vykstantį procesą, stebėti jį, tyrinėti jį ir neklausinėti, kaip atsikratyti baimės. Jei jūs tenorėsite išsisukti nuo baimės, jūs rasite kelius ir būdus nuo jos pasprukti, o tai reiškia, kad niekuomet nebūsite nuo josios laisvas.
Mes ir baimė
Tu bijaisi viešosios nuomonės, bijai, kad nieko nepasieksi, nieko nenuveiksi, bijai, kad neturėsi šanso. Ir visa tai persmelkta to ypatingo kaltės jausmo – esi toks, koks neturėtum būti; ko nors imdamasis, jau iš karto jautiesi kaltas. Jautiesi kaltas, kad esi sveikas, o kiti – vargšai ir ligoniai; kad turi ką valgyti, o kiti – neturi… Juo daugiau tavo protas gilinasi, naršo, klausinėja, juo stipresnis kaltės, nerimo jausmas… Baimė akina ieškoti Šeimininko, guru; baimė glūdi po respektabilumu, o juk respektabilumas – kiekvienam taip svarbu… Ar esi pasiryžęs drąsiai sutikti gyvenimo įvykius, ar tenori nuginti baimę, rasti pasiteisinimą, kuris nuramins įsibaiminusį protą? Kaip elgsiesi? Įsijungsi radiją, atsiversi knygą, patrauksi į bažnyčią, prisišliesi prie kokios nors dogmos, tikėjimo?
Baimė – destruktyvi energija žmoguje. Ji džiovina protą, iškreipia mintį, ji stumia į visokiausius be galo gudrius ir subtilius išvedžiojimus, absurdiškiausius prietarus, dogmas ir tikėjimus. Jei matai, kad baimė – destruktyvi, tai kaip imsiesi nuo jos apvalyti protą? Sakai, kad aptikdamas baimės priežastį išsivaduosi iš baimės. Ar tikrai? Pastangos surasti priežastį ir baimės priežasties žinojimas dar nepašalina baimės.
Būdas suprasti
Neįmanoma įveikti baimę, neperpratus, nesuvokus laiko prigimties; o jis yra susijęs su mintimi, su žodžiu. Iš čia kyla klausimas: ar esama minties be žodžio, ar įmanoma mąstyti be žodžių, kurie yra atmintis? Pone, neperpratus proto prigimties, proto judesių, savivokos proceso, vien siekiant išsivaduoti iš baimės, nieko neišeis. Turite pamatyti baimę proto visumos kontekste. Tačiau išvysti, suvokti tai reikia energijos. Energija nesiranda iš suvalgomo maisto – čia tėra tenkinama fizinė būtinybė. Bet norint išvysti manąja šio žodžio prasme reikalinga milžiniška energija; o šioji yra iššvaistoma, kai jūs kovojate su žodžiais, priešinatės, smerkiate, prisikaupiate visokiausių nuomonių, neleidžiančių jums įžvelgti, perprasti – štai kam nueina jūsų energija. Tad apsvarstyti šį suvokimą, šią įžvalgą – būdas pradėti suprasti.
Baimė verčia mus paklusti
Kodėl mes visa tai darome: paklūstame, sekame, mėgdžiojame? Kodėl? Todėl, kad viduje mes bijomės netikrumo. Mes norime tikrumo – finansinio tikrumo, moralinio tikrumo. Mes norime aplinkinių palankumo, mes norime saugumo, mes norime išvengti susidūrimo su rūpesčiais, skausmu, kančia, mes norime būti apsaugoti. Tad baimė, sąmoningai ar nesąmoningai, verčia mus paklusti Šeimininkui, lyderiui, šventikui, vyriausybei. Baimė taip pat neleidžia mums daryti ką nors, kas pakenktų kitiems, nes būtume nubausti. Taigi po visais šiais poelgiais, geismais, siekiais glūdi saugumo troškimas, užtikrintumo troškimas. Vadinasi, neišsprendus baimės problemos, neišsivadavus iš baimės, einant tik paklusnumo ar prievartos keliu, niekur nenueinama. Kas iš tikro turi reikšmės – tai visąlaik atpažinti savo baimę ir įvairiausius josios pavidalus. Ir tik tada, kai esi laisvas nuo baimės, atsiranda tasai tikrasis vidinis supratimas, toji nepriklausomybė, kai dingsta visas sukauptas žinojimas, visa patirtis; ir būtent tuomet randasi ypatingas aiškumas, reikalingas sąlyčiui su tikrove.
Akis į akį su faktu
Mes bijome paties fakto ar to fakto idėjos? Mes bijomės paties dalyko, tokio, koks jis yra, ar bijomės to, kaip jį vaizduojamės? Imkime, pavyzdžiui, mirtį. Mes bijome mirties fakto ar – mirties idėjos? Faktas yra vienas dalykas, o fakto idėja – kitas. Aš bijau žodžio mirtis ar paties mirties fakto? Kadangi bijau žodžio, idėjos, tai negaliu suprasti fakto, negaliu pažvelgti į faktą, niekados neužmezgu tiesioginio santykio su faktu. Tik tuomet, kai kuo glaudžiausiai bendrauju su faktu, išnyksta baimė. Jei tokios bendrystės nėra, mane kausto baimė, o pačios bendrystės negali būti, kol aš laikausi įsitvėręs fakto idėjos, nuomonės, teorijos apie jį. Tad privalau labai aiškiai suvokti, ar aš bijau žodžio, idėjos, ar paties fakto. Jei esu akis į akį su faktu, nėra ką apie jį besuprasti: faktas yra čia, ir aš turiu reikalą su juo. O jei aš bijausi žodžio, tuomet privalau suprasti žodį, įsivelti į visas komplikacijas, kurias tas žodis, tas terminas implikuoja.
Tai manoji nuomonė, manasis fakto supratimas, manoji patirtis, manasis žinojimas apie faktą kuria baimę. Kol faktas bus įžodinamas, kol jam bus teikiamas pavadinimas, o drauge – faktas identifikuojamas ar smerkiamas, kol mintis spręs apie faktą kaip stebėtoja, tol bus baimė. Mintis yra praeities produktas; ji tegali egzistuoti žodžiuose, simboliuose, įvaizdžiuose. Tol, kol mintis apdoros, interpretuos faktą, egzistuos baimė.
Sąlytis su baime
Esama fizinės baimės. Pamačius gyvatę, laukinį žvėrį, instinktyviai apima baimė. Tai normali, sveika, natūrali baimė. Tai net nėra baimė, tai – troškimas apsiginti; jis yra normalus. Bet psichologinė gintis – kitaip tariant, troškimas visad būti saugiam – sukelia baimę. Protas, siekiantis nuolatinio tikrumo, yra miręs protas, nes gyvenime nėra tikrumo, nėra pastovumo… Kai jūs tiesiogiai kontaktuojate su baime, veikia nervai ir visa kita. Tuomet, jei protas nesistengia, pasitelkęs žodžius ir panašias priemones, išsisukti, išnyksta skirtis tarp stebėtojo ir objekto, kuris yra stebimas kaip baimė. Tai tik trokštąs išsisukti protas sukuria skirtį tarp savęs ir baimės. Bet esant tiesioginiam sąlyčiui su baime nebelieka stebėtojo, nebelieka esybės, tariančios: „Aš bijau.“ Tad tuo momentu, kai jūs tiesiogiai kontaktuojate su gyvenimu, su bet kuo, nebėra skirties – o tik šioji skirtis ir sukelia konkurenciją, ambicijas, baimę.
[...]
Baimė – atsisakymas priimti tai, kas yra
Baimė moka išsisukinėti. Paprastai šitai susiję su identifikacija, tiesa? Identifikacija su šalimi, su bendruomene, su idėja. Ar pastebėjote, kaip jūs reaguojate, matydami eitynes – karines arba religines? Ar – kai iškyla pavojus, kad šalis bus užpulta? Tuomet jūs identifikuojatės su šalimi, su žmonėmis, su ideologija. Kitais kartais jūs tapatinatės su savo vaiku, su savo žmona, su tam tikru veiksmu arba veiksmo atsisakymu. Identifikacija – tai savęs užmiršimo aktas. Kol aš suvokiu savąjį „aš“, man pažįstamas skausmas, kova, nuolatinė baimė. Bet jei aš galiu susitapatinti su didesniais, su vertingesniais dalykais, su grožiu, su gyvenimu, su tiesa, su tikėjimu, su žinojimu, bent jau laikinai, tai aš pabėgu nuo savojo „aš“, tiesa? Jei aš kalbu apie „savo šalį“, aš laikinai pamirštu save, argi ne? Jei aš byloju ką nors apie Dievą, tai pamirštu save. Jei tapatinuosi su savo šeima, su grupe, su tam tikra partija, su tam tikra ideologija, tai aš laikinai išsigelbsčiu.
Ar dabar aišku, kas yra baimė? Ar ji nėra atsisakymas priimti tai, kas yra?
[...]
Sumaištis, kuriama laiko
Laikas reiškia slinktį nuo kas yra link „kas turėtų būti“. Aš bijau, bet vieną dieną išsivaduosiu iš baimės; vadinasi, laikas yra būtinas, kad išsivaduotum iš baimės – bent jau taip mes manome. Pereiti nuo kas yra prie „kas turėtų būti“ suponuoja laiką. Toliau: laikas susijęs su pastanga, atliekama tarpsnyje tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. Man nepatinka baimė, ir aš dėsiu pastangas ją perprasti, išanalizuoti, išnarstyti, arba aš stengsiuosi atskleisti josios priežastį, arba aš pasistengsiu galutinai nuo jos pabėgti. Visa tai susiję su pastanga – paprastai mes būtent dedame pastangas. Mes visuomet esame įklimpę prieštaravime tarp kas yra ir „kas turėtų būti“. O juk „kas aš turėčiau būti“ yra idėja, o idėja yra fikcija, ji nėra tai, „kas aš esu“ (būtent šitai yra faktas). O „kas aš esu“ tegali būti perkeistas, supratus sumaištį, kuriamą laiko.
…Tai ar įmanoma atsikratyti baimės absoliučiai, visiškai, akimirksniu? Jei aš leisiu baimei tęstis, aš kursiu sumaištį visą laiką. O juk aišku, kad laikas yra sumaišties faktorius, bet jokiu būdu ne priemonė galutinai išsivaduoti iš baimės. Tad neįmanomas palaipsnis vadavimasis iš baimės, lygiai kaip neįmanoma palaipsniui vaduotis iš nacionalizmo nuodų. Jei jūs esate užsikrėtęs nacionalizmu ir sakote, kad galiausiai įsigalės žmonių brolybė, tai aišku, kad ten turės būti karai, neapykanta, nelaimės, pražūtinga priešprieša tarp žmogaus ir žmogaus… Tad laikas kuria sumaištį.
Visų baimių šaknis
Troškimas tapti kuo nors gimdo baimes; būti, pasiekti, vadinasi, priklausyti, sukelia baimę. Nebaimės būsena nėra baimės neigimas, nėra baimės priešingybė, taip pat tai nėra drąsa. Perpratus baimė išsklaidoma, o ne tampama drąsiam, nes visi „tapimai“ susiję su baime. Priklausomybė nuo daiktų, nuo žmonių, nuo idėjų gimdo baimę, o priklausomybė randasi iš tamsumo, iš savižinos stokos, iš vidinio skurdo. [...] Savižina padeda atskleisti ir perprasti baimės priežastį; ne paviršutinį, o gilųjį priežastingumą, visų baimių pagrindą. Baimė būna tiek įgimta, tiek įgyta. Ji susijusi su praeitimi, vadinasi, išsivaduoti iš jos – tai suvokti praeitį pro dabarties prizmę. Praeitis visuomet nori įsiskverbti į dabartį, tapti atmintimi, kuri gimdo „mano“, „man“, „aš“. O būtent „aš“ yra visų baimių šaknis.
Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
Šaltiniai:
http://www.satenai.lt/2011/01/28/is-%E2%80%9Egyvenimo-knygos%E2%80%9C/
http://www.satenai.lt/2012/02/10/apie-meditacija/
http://www.satenai.lt/2013/04/12/apie-baime/
