Kopriklausomybė ir vergo moralė

1. Vergo moralė ir priklausomybė nuo kitų

Nyčės „vergo moralė“ skatina paklusnumą, silpnumą, nusižeminimą ir priklausomybę nuo išorinių autoritetų, pavyzdžiui,  visuomenės ar moralinių normų. Kopriklausomybė, psichologine prasme, yra panašus reiškinys, nes tai emocinė ir psichologinė priklausomybė nuo kitų žmonių, ypač nuo jų patvirtinimo, pritarimo ar meilės. Kopriklausomi žmonės linkę atsisakyti savo poreikių, norų ir individualumo dėl kito žmogaus, lygiai taip pat, kaip „vergo moralė“ ragina atsisakyti asmeninės stiprybės ir nepriklausomumo.

Kopriklausomybėje žmogus dažnai aukojasi kitam, išsižada savo valios ir poreikių, kad tik išlaikytų santykius arba išvengtų konfliktų. Vergo moralė, Nyčės požiūriu, taip pat skatina panašų elgesį: silpnieji išsižada savo stiprybės ir pasitenkina „geros širdies“ ar „moralinio teisingumo“ ideologijomis, kurios juos padaro priklausomus nuo kitų moralinių struktūrų ar autoritetų.

2. Savęs neigimas ir aukojimasis

Nyčė „vergo moralę“ matė kaip sistemą, kuri skatina savęs neigimą ir aukojimą. Tokie bruožai yra būdingi ir kopriklausomybei. Kopriklausomi asmenys dažnai pamiršta savo asmenines ribas ir poreikius, aukodami save dėl kito žmogaus (partnerio, šeimos nario ar draugo), dažnai tai darydami iš baimės prarasti santykius ar būti atstumti. Vergo moralė, Nyčės manymu, taip pat skatina tokį aukojimąsi: individas tampa „geras“, kai jis aukojasi dėl kitų, nusižemina ar atsisako stiprybės ir savarankiškumo.

Nyčė šį savęs neigimą laiko kenksmingu, nes jis trukdo individui išreikšti savo valią ir siekti kūrybiškumo bei stiprybės, t. y. tapti „viršžmogiu“. Kopriklausomi asmenys, savęs neigdami ir priklausydami nuo kitų, taip pat neįgyvendina savo potencialo ir gyvenimo galimybių.

3. Moralės naudojimas kaip ginklas

Nyčė teigė, kad vergo moralė naudoja moralę kaip priemonę stipresniems asmenims kontroliuoti. Kopriklausomybėje dažnai pasireiškia panašūs mechanizmai: kopriklausomi asmenys gali manipuliuoti kaltės jausmu ar moraliniais įsitikinimais, kad išlaikytų savo pozicijas santykiuose. Jie gali pateisinti savo aukojimąsi ir silpnumą, teigdami, kad tai yra „geras“ ir „teisingas“ elgesys, panašiai kaip vergo moralė šlovina nuolankumą ir savęs išsižadėjimą.

4. Nyčės siūloma alternatyva: „viršžmogis“

Nyčė vergo moralei priešpastato viršžmogio (Übermensch) koncepciją, kuri pabrėžia individualizmą, savarankiškumą ir valią gyventi pagal savo sukurtas vertybes. Kopriklausomybės atveju tai galėtų reikšti gebėjimą atsisakyti priklausomybės nuo kitų ir kurti savarankišką gyvenimą, kuriame asmuo nebūtų priklausomas nuo išorinių šaltinių (partnerių, šeimos, visuomenės pritarimo) tam, kad jaustųsi laimingas ar vertingas.

Viršžmogis simbolizuoja stiprybę, valią įgyvendinti savo tikslus ir nepriklausomybę nuo moralinių ar socialinių normų. Tai tiesioginė priešprieša kopriklausomybės dinamikai, kurioje žmonės atiduoda savo galią kitiems, nesijausdami pakankamai stiprūs valdyti savo gyvenimą.

Išvada:

Kopriklausomybė ir vergo moralė yra susijusios per savęs neigimą, priklausomybę nuo kitų ir vengimą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nyčės kritika vergo moralei gali būti taikoma ir kopriklausomybei, nes abu reiškiniai neleidžia žmogui tapti stipriu, nepriklausomu ir kūrybingu. Nyčė skatino atsisakyti šių priklausomybės formų ir siekti individualaus tobulėjimo bei asmeninės laisvės, kas galėtų būti pritaikoma ir kopriklausomybės kontekste kaip būdas išsilaisvinti iš toksiškų santykių ir atrasti savo stiprybę.