Kai sakome, kad „mes apdorojame ir interpretuojame pasaulį per mentalinę struktūrą ar sistemą, kuri apriboja tai, ką suvokiame ir suprantame“, tai reiškia, jog mūsų suvokimas nėra objektyvus, tiesioginis arba tikslus tikrovės atspindys. Vietoj to, mūsų protas visą gaunamą informaciją iš aplinkos (jutimus, pojūčius, garsus, vaizdus ir pan.) filtruoja ir organizuoja pagal iš anksto nustatytus modelius, schemas ar taisykles. Šie filtrai arba „mentalinis rėmas“ lemia, kaip suprantame ir interpretuojame tai, ką matome, girdime ar jaučiame.
Šioje idėjoje yra keli svarbūs aspektai:
1. Filtravimas
Mūsų protas nuolat gauna didžiulį kiekį informacijos, tačiau ne visa informacija patenka į mūsų sąmonę. Mes apdorojame tik dalį šių stimulų, atsižvelgdami į tai, kas yra svarbu mūsų išlikimui ar tikslams. Šis filtravimo procesas dažnai remiasi ankstesne patirtimi ir tuo, ką mes laikome „normaliu“ arba „tikėtinu“.
Pavyzdžiui, žmogaus akis mato tik dalį šviesos spektro (regimąją šviesą), o infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai mums yra nematomi. Taigi, mes suvokiame tik dalį šviesos realybėje, o mūsų interpretacinė sistema pripažįsta tik tą šviesos dalį, kurią galime matyti.
2. Kategorizavimas
Kiekvienas iš mūsų interpretuoja informaciją pagal įprastas kategorijas, kurios padeda mums struktūruoti pasaulį. Tai reiškia, kad mes nuolat skirstome dalykus į tam tikras grupes ar tipus pagal tai, ką jau pažįstame. Šis procesas leidžia mums greitai priimti sprendimus, tačiau riboja mūsų galimybes suvokti kažką naujo ar neįprasto.
Pavyzdžiui, mes greitai atpažįstame objektus kaip „kėdė“, „stalas“ ar „medis“, nes mūsų protas jau turi kategorijas šioms sąvokoms. Tai padeda mums greitai suprasti situaciją, bet taip pat užkerta kelią gilesniam suvokimui, nes mes nustojame nagrinėti smulkesnes detales ar galimas alternatyvias interpretacijas.
3. Sąmonės ribotumas
Mūsų smegenys nuolat kuria tam tikrą tikrovės versiją, pagrįstą mūsų ankstesne patirtimi, socialinėmis ir kultūrinėmis normomis bei biologiniais apribojimais. Kadangi šis procesas yra neatsiejamas nuo mūsų sąmonės, mes net nesuvokiame, kaip mūsų interpretacinė sistema riboja mūsų suvokimą. Ji sukuria tam tikrą realybės „filtrą“, kuris riboja mūsų galimybes matyti pasaulį kitaip.
Pavyzdžiui, mes priimame laiką kaip linijinį reiškinį, nes taip mus mokė ir tai atitinka mūsų biologinį laikrodį. Tačiau kitose kultūrose arba kituose būties lygiuose laikas gali būti suvokiamas kitaip, ir mūsų mentalinė struktūra gali nesugebėti to suprasti.
4. Tikslo ir saugumo aspektas
Ši mentalinė struktūra arba interpretacinė sistema suteikia mums saugumą ir stabilumą. Ji padeda mums suvokti pasaulį nuosekliai, numatant tam tikrus dėsningumus ir išvengiant chaoso. Bet ši sistema taip pat veikia kaip apribojimas, nes ji nustato „ribas“, kas yra įmanoma ir kas ne.
Tai reiškia, kad mes esame įpratę matyti pasaulį tam tikru būdu ir sunkiai pripažįstame galimybę, kad egzistuoja kitokie suvokimo būdai ar alternatyvios realybės. Don Chuanas pabrėžia, kad mūsų interpretacinė sistema mus apsaugo nuo suvokimo be ribų, bet tuo pačiu ir uždaro mūsų galimybes tyrinėti platesnę tikrovę.
5. Protinės programos ir įsitikinimai
Galiausiai, ši sistema remiasi mūsų mentalinėmis programomis, įsitikinimais ir prielaidomis, kurios lemia tai, ką laikome realybe. Įsitikinimai formuoja tai, kaip mes suvokiame pasaulį: jei tikime, kad kažkas yra neįmanoma, mes net nesistengsime to patirti ar suvokti.
Pavyzdžiui, jei žmogus tiki, kad paranormalūs reiškiniai neegzistuoja, jo interpretacinė sistema iškart atmestų bet kokius ženklus, kad jie galėtų būti realūs, nepriklausomai nuo galimos patirties ar įrodymų.
Apibendrinimas
Taigi, ši idėja reiškia, kad mūsų suvokimas nėra grynas ar tiesioginis, bet yra nuolat apdorojamas per mentalinę struktūrą, kuri apibrėžia, kaip mes matome ir suprantame pasaulį. Ši struktūra leidžia mums išgyventi ir veikti kasdieniame pasaulyje, tačiau taip pat riboja mūsų galimybes suvokti platesnę realybės prigimtį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą