Theravada ir Mahayana budizmas

 Theravada ir Mahayana budizmas yra dvi pagrindinės budizmo šakos, turinčios savitas savybes, tikslus ir praktiką. Štai pagrindiniai skirtumai ir panašumai tarp šių dviejų tradicijų.

1. Rašytinės medžiagos

• Theravada:
  • Pagrindinė literatūra yra Pali kanonas (Tipitaka), kuris apima Vinaya Pitaka (disciplinos taisyklės), Sutta Pitaka (Buddhos diskursai) ir Abhidhamma Pitaka (filosofinės analizės).
  • Theravada remiasi tik Pali kalba, laikydama ją autoritetinga.
• Mahayana:
  • Naudoja įvairius tekstus, įskaitant Mahayana sutras, tokias kaip Lotus Sutra, Heart Sutra ir Diamond Sutra.
  • Mahayana tradicija priima naujus raštus ir vertina juos kaip lygiai svarbius, o daugelis jų buvo sukurti po Pali kanono.

2. Tikslai ir filosofija

• Theravada:
  • Pagrindinis tikslas yra tapti Arahantu, asmeniu, kuris pasiekė išsilaisvinimą iš samsaros (kančių rato).
  • Didesnis dėmesys skiriamas individualiam išsilaisvinimui ir asmeniniam tobulėjimui.
• Mahayana:
  • Pabrėžia Bodhisattvos idealą, kurio tikslas yra ne tik asmeninis išsilaisvinimas, bet ir visų būtybių išlaisvinimas iš kančių.
  • Akcentuojama užuojauta (karuna) ir tuštuma (śūnyatā) kaip esminiai principai.

3. Praktikos

• Theravada:
  • Praktikuojama griežta monastinė disciplina, o vienuoliai atlieka meditacijas ir moko pasauliečius.
  • Nėra praktikuojama mantra recitacija ar maldos dievams.
• Mahayana:
  • Daugiau dėmesio skiriama ritualams, mantra recitacijoms ir dievybių adoracijai.
  • Praktikos gali būti labiau įtrauktos į kasdienį gyvenimą, o pasauliečiai aktyviai dalyvauja dvasiniame gyvenime.

4. Kultūrinis kontekstas

• Theravada:
  • Pagrinde paplitusi Pietryčių Azijoje: Šri Lankoje, Tailande, Mianmare, Laose ir Kambodžoje.
• Mahayana:
  • Daugiausia praktikuojama Šiaurės Azijoje: Tibete, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje ir Mongolijoje.
  • Mahayana dažnai integruoja vietines kultūras ir tradicijas į savo praktiką.

Panašumai

1. Pagrindiniai mokymai: Abi tradicijos remiasi keturiomis kilmės tiesomis ir Aštuonių dalių keliu, nors interpretacijos gali skirtis.
2. Etinė elgsena: Abi tradicijos pabrėžia etinį elgesį kaip būtinybę dvasiniam vystymuisi.
3. Meditacijos praktika: Tiek Theravada, tiek Mahayana vertina meditaciją kaip priemonę ugdyti sąmoningumą ir įžvalgą.

Šie skirtumai ir panašumai atspindi plačią budizmo tradiciją, kuri per šimtmečius vystėsi įvairiais keliais, prisitaikydama prie skirtingų kultūrinių kontekstų ir žmonių poreikių.

Malda

Kristaus misijos etapai

Inkarnacija

Kryžius

Prisikėlimas – 3 dienos; 40 dienų matė mokinius

Žengimas į dangų - po 15 dienų

Norint melstis, reikia tikėti tiesa, o tiesa yra Jėzus.

"Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas."

Iš esmės, krikščionims malda nėra tik tikėjimas kažkuo tiesa, bet labiau tikėjimas kuo nors, kas yra tiesa – Jėzumi. Per šį ryšį malda tampa transformuojančia ir stabilizuojančia patirtimi, įsišaknijusia jo meilės, buvimo ir tikslo tiesoje.

Malda

Norint melstis, reikia tikėti tiesa, o tiesa yra Jėzus.

..

Dėkojant

Bažnyčia 

Yra tikinčiųjų kūnai

Nuodėmės:

Godumas

Nepagarba

Žmonės

Adomas - Originali nuodemė

Nojus - Dydysis tvanas, apvalymas

Jėzus - Mirė už mūsų nuodemes, apvalymas be tvano

Ilgamžiskumas

Ryšyje su Dievu gyveno ilgiau

Pirmieji žmonės, su kuriais Jėzus susitiko:

Pirmieji trys žmonės (ar grupės žmonių), su kuriais Jėzus susitiko po savo prisikėlimo, pagal Evangelijų pasakojimus, buvo:

1. Marija Magdalietė: Jono 20:11-18 ir Mato 16:9 rašoma, kad Marija Magdalietė buvo pirmasis žmogus, pamatęs prisikėlusį Jėzų. Ji anksti ryte nuėjo prie kapo ir, radusi jį tuščią, susitiko su Jėzumi, nors iš pradžių jo neatpažino.

2. Kitos moterys prie kapo: Mato 28:1-10 rašoma, kad po Marijos Magdalietės grupė moterų, įskaitant Mariją (Jokūbo motiną) ir Salomę, atėjo prie kapo ir taip pat susitiko su Jėzumi. Jis jas pasveikino, ir jos jį pagerbė, kol jis nusiuntė jas pranešti mokiniams.

3. Du mokiniai Emauso kelyje: Luko 24:13-35 rašoma, kad Jėzus pasirodė dviem mokiniams (vienas iš jų buvo Kleopas), einantiems Emauso keliu. Iš pradžių jie jo neatpažino, bet kai jis paaiškino jiems Raštus ir dalijosi duona, jie suprato, kad tai buvo Jėzus.

Šios susitikimų akimirkos atskleidžia, kaip Jėzus pirmiausia pasirodė moterims, o vėliau artimiems sekėjams, parodydamas tiek asmeninį ryšį su savo sekėjais, tiek savo prisikėlimo pažado išpildymą.

---

Sutikau Gregorą iš Graikijos, jis papasakojo apie krikščionybę, susitikome ant The Prophet Elias Chapel in Glyfada

Nuolankūs prisirišimai: Šlapimų asmenybės tipas ir priklausomybės spąstai

Šiame tekste Don Chuanas vartoja terminą „Šlapimai“ (arba „Pisi“), kad apibūdintų tam tikrą žmonių kategoriją, pasižyminčią ypatingu nuolankumu ir priklausomybe nuo kitų. Panagrinėkime pagrindinius šio asmenybės tipo bruožus:

1. Nuolankumas ir perdėtas rūpestis:

• Žmonės šioje kategorijoje yra pernelyg paslaugūs, visada stengiasi padėti ar rūpintis kitais. Jų elgesys kyla iš noro patikti ir būti mėgstamiems. Jie demonstruoja atjautą ir gerumą, iki to lygio, kad tai tampa per daug, dažnai pernelyg globojantys ar „stabdantys“ kitus, norėdami būti naudingi.
• Toks elgesys dažnai būna perdėtas ir lipnus – jie „prisikabina“ prie žmonių, kuriems padeda, ne iš piktos valios, o todėl, kad jų savivertė priklauso nuo to, kiek jie yra reikalingi kitiems. Jie bijo būti nereikalingi ar palikti, todėl stengiasi išlikti nepakeičiami.

2. Iniciatyvos ir nepriklausomybės trūkumas:

• Nepaisant savo noro padėti kitiems, šlapimai negali veikti savarankiškai. Jie negali priimti iniciatyvos ar sprendimų patys. Vietoj to, jie laukia, kol kitas asmuo nurodys, ką daryti. Nesant kieno nors nurodymams, jie jaučiasi pasimetę ir nesaugūs.
• Jų tapatybė ir gyvenimo tikslas yra susieti su išorės nurodymais – jie turi būti vedami ir nukreipiami, kad jaustųsi darantys kažką prasmingo. Be šių santykių ar autoriteto figūrų, jie praranda savo prasmę.

3. Paslėpti nesaugumai:

• Nepaisant jų rūpestingos ir atjautos pilnos išorės, šlapimai yra labai nesaugūs viduje. Jie bijosi atstūmimo ir ieško pritarimo per savo pagalbos aktus. Jų nuolankumas nėra tik natūralus gerumas, o priemonė užtikrinti santykius ir gauti patvirtinimą.
• Nuolat rūpindamiesi kitais, jie bando paslėpti savo vidinį pažeidžiamumą – jie mano, kad jei visada bus naudingi, niekada nebus palikti. Tačiau tai daro juos emociškai trapius, nes jų savivertė priklauso nuo kitų žmonių reakcijų.

4. Lūkesčiai apie kitus ir nusivylimas:

• Šios kategorijos žmonės linkę manyti, kad kiti yra tokia pat geraširdžiai ir rūpestingi, kaip ir jie. Jie tikisi, kad jų savęs aukojimas ir paslaugumas bus atlygintas. Deja, kai kiti neatitinka jų lūkesčių arba nevertina jų pastangų, jie lengvai įsižeidžia ir nusivilia.
• Tai sukelia dažnus išdavystės, liūdesio ir ašarų jausmus. Jiems sunku suprasti, kad ne visi atsakys į jų gerumą taip pat arba nepripažins jų pastangų. Jų emocinė būklė stipriai priklauso nuo kitų reakcijų, o tai daro juos pažeidžiamus dažnam nusivylimui.

5. Emocinė trapumas:

• Kadangi jie priklauso nuo kitų žmonių patvirtinimo ir pripažinimo, šlapimai dažnai būna verkšlenantys ir emociškai jautrūs. Jų nusivylimas ir liūdesys kyla iš nerealių lūkesčių, kad jų gerumas visada bus vertinamas, o kai taip nenutinka, jie jaučiasi nemylimi arba atstumti.
• Jų emocijos yra giliai susietos su išoriniu pripažinimu, o tai daro juos linkusius į emocinius sukrėtimus, kai jų lūkesčiai nesipildo.

Pagrindinė problema:

• Pagrindinė šlapimų problema yra ta, kad jų nesavanaudiškumas iš tiesų slepia gilesnį nesaugumą ir baimę būti vienišais ar atstumtais. Jų nuolatinis rūpinimasis kitais nėra tiesiog dosnumo išraiška, o strategija užsitikrinti vietą pasaulyje.
• Ši priklausomybė sukuria ciklą, kuriame jie pilnai atiduoda save kitiems, tačiau galiausiai lieka nusivylę ir įskaudinti, kai nesulaukia tokio pat rūpesčio mainais.

---

Kaip tai susiję su kopriklausomybe:

Šlapimų asmenybės tipas labai atspindi koprikrausomybės elgesį. Kopriklausomuose santykiuose vienas žmogus tampa pernelyg sutelktas į kitų poreikius, nepaisydamas savo paties poreikių. Tai dažnai kyla iš baimės būti atstumtu arba noro būti reikalingu, kaip ir šlapimų kategorijoje. Jie randa savo vertę rūpindamiesi kitais, tačiau tai daro juos pažeidžiamus, kai tie pastangos nėra atlygintos.

Šlapimai, kaip ir kopriklausomi, jaučiasi prarasti be žmogaus, kuris juos nukreiptų ar vestų. Jie pasikliauja išoriniais santykiais, kad suteiktų jiems tapatybę ir prasmę, ir kai tie santykiai nesuteikia trokštamo pripažinimo, jie jaučiasi sugniuždyti.

Iš esmės, Šlapimai yra žmonės, kurie paskęsta rūpindamiesi kitais, ne iš gryno altruizmo, bet iš baimės, kad bus atstumti ir nepriimti.

Psichinė laisvė ir tikrosios laisvės kelias

Psichinė laisvė – tai procesas, kai žmogus išsilaisvina iš vidinių barjerų, kurie riboja asmeninį augimą, požiūrį ir savęs įgalinimą. Šie barjerai dažnai pasireiškia giliai įsišaknijusiais ribojančiais įsitikinimais, prietarais, baimėmis ir visuomenės sąlygotumu, kurie formuoja mūsų pasaulėžiūrą bei savęs suvokimą. Tikra psichinė laisvė apima šių apribojimų atpažinimą, jų pagrįstumo kvestionavimą ir galiausiai išsilaisvinimą iš jų. Tai reiškia sukurti mąstyseną, kuri nebūtų susieta su išorinėmis spaudimo jėgomis ar paveldėtais mąstymo modeliais, bet būtų paremta kritiniu mąstymu, savęs pažinimu ir emociniu atsparumu.

Ribojantys įsitikinimai:

Ribojantys įsitikinimai yra vidinės mintys arba prielaidos, kurios veikia kaip nematomi barjerai asmeninei pažangai ir pasitenkinimui. Tai įsitikinimai, kurie mums sako, ką mes galime arba, dažniau, ko mes negalime pasiekti. Pavyzdžiui, kažkas gali manyti, kad jis nėra pakankamai protingas siekti aukštojo mokslo ar pakankamai sėkmingas pradėti verslą. Šie įsitikinimai dažnai nėra pagrįsti objektyvia realybe, bet kyla iš ankstesnių patirčių, kultūrinių lūkesčių ar paveldėtų pasakojimų iš šeimos ir visuomenės. Psichinė laisvė reikalauja identifikuoti šiuos įsitikinimus, juos kvestionuoti ir pakeisti labiau įgalinančiais, tiksliais požiūriais.

Prietarai :

Prietarai – tai išankstinės nuomonės ar sprendimai apie kitus ar apibendrinimai dažnai grindžiami stereotipais ir nebaigta informacija. Tai yra psichinės vergovės forma, nes jie trukdo atvirumui ir teisingumui. Psichinė laisvė reikalauja susidurti su šiais šališkumais ir juos išardyti, nesvarbu, ar jie yra pagrįsti rase, lytimi, religija ar kitais skirtumais. Šis procesas apima supratimą, iš kur kyla šie prietarai (pvz., visuomenės sąlygotumas, žiniasklaida, auklėjimas), ir sąmoningą darbą siekiant ugdyti empatiją, toleranciją ir gilesnį žmonijos suvokimą.

Baimės:

Baimė yra viena iš stipriausių emocijų, galinčių žmogų sulaikyti. Nesvarbu, ar tai būtų nesėkmės baimė, atstūmimas ar nežinomybė, ji riboja rizikos prisiėmimą, kūrybiškumą ir asmeninį augimą. Psichinė laisvė reiškia mokymąsi valdyti ir įveikti baimes, kad jos nebediktuotų sprendimų arba neužslopintų ambicijų. Tai nebūtinai reiškia baimės pašalinimą, bet labiau – drąsos ir emocinės stiprybės ugdymą, kad galėtum judėti pirmyn, nepaisant jos.

Visuomenės sąlygotumas:

Visuomenės sąlygotumas – tai kultūros, tradicijų, normų ir institucijų įtaka žmogaus mintims ir elgesiui. Nuo mažens žmonėms yra mokoma, kas yra „priimtina“, kas „įmanoma“ ir kaip jie turėtų elgtis, kad atitiktų visuomenės reikalavimus. Nors kai kurie visuomenės sąlygotumo aspektai suteikia struktūros ir harmonijos, kiti gali sukelti konformizmą ir slopinti individualumą. Psichinė laisvė reikalauja kritiškai įvertinti normas ir lūkesčius, kuriuos visuomenė mums primeta, ir nuspręsti, kurie iš jų yra tikrai naudingi, o kurie riboja. Tai apie savo kelio pasirinkimą, remiantis vidinėmis vertybėmis, o ne aklu išorinių nuorodų sekimu.

Išoriniai pokyčiai nėra pakankami

Nors išoriniai pokyčiai, tokie kaip politinės reformos, socialinio teisingumo judėjimai ar revoliucijos, dažnai yra būtini, norint sukurti teisingesnes ir sąžiningesnes sistemas, jie nėra pakankami tikrai laisvei, jei individai išlieka psichiškai pavergti. Politinės ir socialinės reformos gali pašalinti apčiuopiamus barjerus, tokius kaip represiniai įstatymai ar neteisingos valdžios struktūros, tačiau jos negali tiesiogiai pakeisti žmonių vidinių įsitikinimų ir mąstymo modelių.

Pavyzdžiui, diktatūros nuvertimas gali atverti naujas laisves, pvz., laisvą žodį, teisę balsuoti ar ekonomines galimybes. Tačiau, jei visuomenės žmonės vis dar nešioja psichines grandines – tokias kaip baimė prieš valdžią, vidinė menkavertiškumo jausena ar giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad jie yra bejėgiai – tuomet jų gebėjimas pilnai mėgautis ir naudotis šiomis naujomis laisvėmis bus ribotas. Jie gali nesąmoningai atkurti nelygybės ar priespaudos sistemas kitomis formomis, nes jų mentalitetas išlieka nepakitęs.

Psichinių grandinių išlikimas

Net jei represinės sistemos yra išardomos, psichinė laisvė yra būtina norint išvengti naujų priespaudos formų atsiradimo. Jei žmonės ir toliau nešiojasi baimę, neapykantą ar norą dominuoti, jie gali netyčia atkurti tas pačias valdymo ir pavergimo struktūras, kurių siekė išvengti. Štai kodėl revoliucijos, nors dažnai būtinos politinei laisvei, kartais gali tik pakeisti vieną tironijos formą kita, jei žmonių mentalitetas nesikeičia.

Pavyzdžiui, istorijoje gausu revoliucijų, kuriose vienas represinis režimas buvo nuverstas, tik tam, kad jį pakeistų kitas autoritarinis vyriausybės tipas. Tokiais atvejais, nors išorinė valdžia pasikeitė, tos pačios pavaldumo, paklusnumo ir galios troškimo psichinės struktūros išliko, todėl tęsiamas tas pats kontrolės ir išnaudojimo dinamikos ciklas, tik kitu pavidalu. Be psichinės laisvės, išoriniai pokyčiai nesukuria ilgalaikės laisvės ar lygybės.

Vidinio darbo svarba

Tikra laisvė prasideda iš vidaus, per savęs pažinimą, nepriklausomą mąstymą ir psichinių kontrolės modelių sulaužymą. Tai reiškia:

• Savęs pažinimas: Gebėjimas apmąstyti savo mintis, įsitikinimus ir emocijas, nekvestionuojant jų automatiškai kaip tiesos. Tai apima klausimą, iš kur kyla tavo įsitikinimai ir ar jie tau padeda, ar riboja tave.
• Nepriklausomas mąstymas: Gebėjimo ugdymas kritiškai mąstyti ir priimti sprendimus, remiantis asmeninėmis vertybėmis ir protu, o ne išorinėmis jėgomis, tokiomis kaip propaganda, visuomenės spaudimas ar kultūriniai lūkesčiai.
• Psichinių kontrolės modelių sulaužymas: Tai apima išmoktų elgesio modelių, emocinių reakcijų ir mąstymo procesų, kuriuos formuoja išorinės jėgos, išardymą. Tai gali apimti nepaklusnumo valdžiai, kai ji yra neteisinga, išmokimą, ilgai laikomų kultūrinių įsitikinimų kvestionavimą ar ribojančių savęs suvokimų, įsišaknijusių iš praeities patirčių, atmetimą.

Psichinė laisvė reikalauja nuolatinio savęs tyrinėjimo, emocinio augimo ir intelektinio smalsumo. Tai nenutrūkstamas procesas, leidžiantis išsilaisvinti iš psichinių apribojimų ir veikti su pilna autonomija, kūrybiškumu ir pasitikėjimu.

Vidinės ir išorinės laisvės tarpusavio ryšys

Vidinė ir išorinė laisvė yra tarpusavyje susijusios ir būtinos. Išorinė laisvė, tokia kaip politinės teisės ir socialinė lygybė, suteikia žmonėms erdvės siekti psichinės laisvės, nes neteisingos jėgos nebekontroliuoja jų gyvenimų. Tuo tarpu psichinė laisvė leidžia žmonėms išmintingai ir atsakingai naudotis savo išorinėmis laisvėmis, prisidedant prie visuomenės, kurioje gali klestėti tikra lygybė ir laisvė.

Apibendrinant, nors išoriniai pokyčiai yra būtini siekiant teisingesnių sistemų, tikra laisvė reikalauja, kad individai taip pat išsilaisvintų psichiškai. Be šio vidinio virsmo, priespaudos struktūros gali toliau egzistuoti, net ir kitomis formomis, nes psichinės grandinės, ribojančios žmogaus potencialą, nebuvo sulaužytos. Tik kai pasiekiamos abi – vidinė ir išorinė – laisvės, individai ir visuomenės gali patirti ilgalaikį, prasmingą išsilaisvinimą.

Kopriklausomybė ir vergo moralė

1. Vergo moralė ir priklausomybė nuo kitų

Nyčės „vergo moralė“ skatina paklusnumą, silpnumą, nusižeminimą ir priklausomybę nuo išorinių autoritetų, pavyzdžiui,  visuomenės ar moralinių normų. Kopriklausomybė, psichologine prasme, yra panašus reiškinys, nes tai emocinė ir psichologinė priklausomybė nuo kitų žmonių, ypač nuo jų patvirtinimo, pritarimo ar meilės. Kopriklausomi žmonės linkę atsisakyti savo poreikių, norų ir individualumo dėl kito žmogaus, lygiai taip pat, kaip „vergo moralė“ ragina atsisakyti asmeninės stiprybės ir nepriklausomumo.

Kopriklausomybėje žmogus dažnai aukojasi kitam, išsižada savo valios ir poreikių, kad tik išlaikytų santykius arba išvengtų konfliktų. Vergo moralė, Nyčės požiūriu, taip pat skatina panašų elgesį: silpnieji išsižada savo stiprybės ir pasitenkina „geros širdies“ ar „moralinio teisingumo“ ideologijomis, kurios juos padaro priklausomus nuo kitų moralinių struktūrų ar autoritetų.

2. Savęs neigimas ir aukojimasis

Nyčė „vergo moralę“ matė kaip sistemą, kuri skatina savęs neigimą ir aukojimą. Tokie bruožai yra būdingi ir kopriklausomybei. Kopriklausomi asmenys dažnai pamiršta savo asmenines ribas ir poreikius, aukodami save dėl kito žmogaus (partnerio, šeimos nario ar draugo), dažnai tai darydami iš baimės prarasti santykius ar būti atstumti. Vergo moralė, Nyčės manymu, taip pat skatina tokį aukojimąsi: individas tampa „geras“, kai jis aukojasi dėl kitų, nusižemina ar atsisako stiprybės ir savarankiškumo.

Nyčė šį savęs neigimą laiko kenksmingu, nes jis trukdo individui išreikšti savo valią ir siekti kūrybiškumo bei stiprybės, t. y. tapti „viršžmogiu“. Kopriklausomi asmenys, savęs neigdami ir priklausydami nuo kitų, taip pat neįgyvendina savo potencialo ir gyvenimo galimybių.

3. Moralės naudojimas kaip ginklas

Nyčė teigė, kad vergo moralė naudoja moralę kaip priemonę stipresniems asmenims kontroliuoti. Kopriklausomybėje dažnai pasireiškia panašūs mechanizmai: kopriklausomi asmenys gali manipuliuoti kaltės jausmu ar moraliniais įsitikinimais, kad išlaikytų savo pozicijas santykiuose. Jie gali pateisinti savo aukojimąsi ir silpnumą, teigdami, kad tai yra „geras“ ir „teisingas“ elgesys, panašiai kaip vergo moralė šlovina nuolankumą ir savęs išsižadėjimą.

4. Nyčės siūloma alternatyva: „viršžmogis“

Nyčė vergo moralei priešpastato viršžmogio (Übermensch) koncepciją, kuri pabrėžia individualizmą, savarankiškumą ir valią gyventi pagal savo sukurtas vertybes. Kopriklausomybės atveju tai galėtų reikšti gebėjimą atsisakyti priklausomybės nuo kitų ir kurti savarankišką gyvenimą, kuriame asmuo nebūtų priklausomas nuo išorinių šaltinių (partnerių, šeimos, visuomenės pritarimo) tam, kad jaustųsi laimingas ar vertingas.

Viršžmogis simbolizuoja stiprybę, valią įgyvendinti savo tikslus ir nepriklausomybę nuo moralinių ar socialinių normų. Tai tiesioginė priešprieša kopriklausomybės dinamikai, kurioje žmonės atiduoda savo galią kitiems, nesijausdami pakankamai stiprūs valdyti savo gyvenimą.

Išvada:

Kopriklausomybė ir vergo moralė yra susijusios per savęs neigimą, priklausomybę nuo kitų ir vengimą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nyčės kritika vergo moralei gali būti taikoma ir kopriklausomybei, nes abu reiškiniai neleidžia žmogui tapti stipriu, nepriklausomu ir kūrybingu. Nyčė skatino atsisakyti šių priklausomybės formų ir siekti individualaus tobulėjimo bei asmeninės laisvės, kas galėtų būti pritaikoma ir kopriklausomybės kontekste kaip būdas išsilaisvinti iš toksiškų santykių ir atrasti savo stiprybę.

Apie santykius iš Sadia

Atstumimas

Kai moteris atstumia būna kad pradeda kovoti dėl santykių.  Tai mato, kaip žmogų be alternativų, tai reiškia turi savo pilnavertį gyvenimą su ar be jos. Moteris nenori žmogaus, kuris negyvena pilnaverčio gyvenimo.

Kai žmogus parodo, kad jo gyvenimas gali būti pilnas ir be santykių, jis ne tik atrodo patrauklesnis, bet ir sukuria sveikesnius santykius, nes abu partneriai palaiko savo individualumą ir aistras.

Išdavystėje

Moteris nustoja mylėti.

Vyrai - nekenčia, kad nebuvo pakankamai stiprus palikti ir tampa žodiškai arba fiziškai smurtauja.

Pasitikėjimas savimi

Vyrams su maža savivere nesvarbu jis protinga ar kvaila, svarbu, kad graži. Vyrams su aukšta saviverte rasti merginas yra lengva, todėl jie prioriteta teikia protui.

Kai pamato gražia moterį su mažu pasitikėjimu, arba apšala arba tampa priešiški. Jei savivertė labai žemai, nori atstumti ją anksčiau nei ji atstumia juos, ir ieško priežasčių kaip atsikratyti traukos. Ir būdas, kaip atsikratyti traukos, tai apsimesti, kad netraukia, pasijuokti iš išvaizdos.
Daro prielaidas: kad ji bus pasileidusi, kvaila, manipuliatyvi.

Tėvų problemos

Moteris - Reikalinga vyriška energija.
 

Todėl, kad neturėjo gero modelio vaikystėje.

Sutinka su nepriimtinu elgesiu arba Turi didelius lūkesčius.

Nori, kad visa tuštuma būtų užpildyta.

 

Vyrai

Tie kurie nemėgo savo tėvo. Pataikauja žmonėms. 

Naivumas apie moteris. Lengvai manipuliuojami, ir galimai praranda moters trauką.

Su moterimis nemato jų trūkumų. Jiems moteris angelas, o tėvas blogietis. Moterį laiko ant pjedestalo, naiviai ja tiki.

 

Pasitikėjimas

Problemų sprendimas. Ar priėmimas, kad yra problemų, kurių neišpręsi ir  pasėkmių priiėmimas.

Paslėpta Tikrovė: Kaip Mintys Apriboja Mūsų Suvokimą

Kai sakome, kad „mes apdorojame ir interpretuojame pasaulį per mentalinę struktūrą ar sistemą, kuri apriboja tai, ką suvokiame ir suprantame“, tai reiškia, jog mūsų suvokimas nėra objektyvus, tiesioginis arba tikslus tikrovės atspindys. Vietoj to, mūsų protas visą gaunamą informaciją iš aplinkos (jutimus, pojūčius, garsus, vaizdus ir pan.) filtruoja ir organizuoja pagal iš anksto nustatytus modelius, schemas ar taisykles. Šie filtrai arba „mentalinis rėmas“ lemia, kaip suprantame ir interpretuojame tai, ką matome, girdime ar jaučiame.

Šioje idėjoje yra keli svarbūs aspektai:

1. Filtravimas

Mūsų protas nuolat gauna didžiulį kiekį informacijos, tačiau ne visa informacija patenka į mūsų sąmonę. Mes apdorojame tik dalį šių stimulų, atsižvelgdami į tai, kas yra svarbu mūsų išlikimui ar tikslams. Šis filtravimo procesas dažnai remiasi ankstesne patirtimi ir tuo, ką mes laikome „normaliu“ arba „tikėtinu“.

Pavyzdžiui, žmogaus akis mato tik dalį šviesos spektro (regimąją šviesą), o infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai mums yra nematomi. Taigi, mes suvokiame tik dalį šviesos realybėje, o mūsų interpretacinė sistema pripažįsta tik tą šviesos dalį, kurią galime matyti.

2. Kategorizavimas

Kiekvienas iš mūsų interpretuoja informaciją pagal įprastas kategorijas, kurios padeda mums struktūruoti pasaulį. Tai reiškia, kad mes nuolat skirstome dalykus į tam tikras grupes ar tipus pagal tai, ką jau pažįstame. Šis procesas leidžia mums greitai priimti sprendimus, tačiau riboja mūsų galimybes suvokti kažką naujo ar neįprasto.

Pavyzdžiui, mes greitai atpažįstame objektus kaip „kėdė“, „stalas“ ar „medis“, nes mūsų protas jau turi kategorijas šioms sąvokoms. Tai padeda mums greitai suprasti situaciją, bet taip pat užkerta kelią gilesniam suvokimui, nes mes nustojame nagrinėti smulkesnes detales ar galimas alternatyvias interpretacijas.

3. Sąmonės ribotumas

Mūsų smegenys nuolat kuria tam tikrą tikrovės versiją, pagrįstą mūsų ankstesne patirtimi, socialinėmis ir kultūrinėmis normomis bei biologiniais apribojimais. Kadangi šis procesas yra neatsiejamas nuo mūsų sąmonės, mes net nesuvokiame, kaip mūsų interpretacinė sistema riboja mūsų suvokimą. Ji sukuria tam tikrą realybės „filtrą“, kuris riboja mūsų galimybes matyti pasaulį kitaip.

Pavyzdžiui, mes priimame laiką kaip linijinį reiškinį, nes taip mus mokė ir tai atitinka mūsų biologinį laikrodį. Tačiau kitose kultūrose arba kituose būties lygiuose laikas gali būti suvokiamas kitaip, ir mūsų mentalinė struktūra gali nesugebėti to suprasti.

4. Tikslo ir saugumo aspektas

Ši mentalinė struktūra arba interpretacinė sistema suteikia mums saugumą ir stabilumą. Ji padeda mums suvokti pasaulį nuosekliai, numatant tam tikrus dėsningumus ir išvengiant chaoso. Bet ši sistema taip pat veikia kaip apribojimas, nes ji nustato „ribas“, kas yra įmanoma ir kas ne.

Tai reiškia, kad mes esame įpratę matyti pasaulį tam tikru būdu ir sunkiai pripažįstame galimybę, kad egzistuoja kitokie suvokimo būdai ar alternatyvios realybės. Don Chuanas pabrėžia, kad mūsų interpretacinė sistema mus apsaugo nuo suvokimo be ribų, bet tuo pačiu ir uždaro mūsų galimybes tyrinėti platesnę tikrovę.

5. Protinės programos ir įsitikinimai

Galiausiai, ši sistema remiasi mūsų mentalinėmis programomis, įsitikinimais ir prielaidomis, kurios lemia tai, ką laikome realybe. Įsitikinimai formuoja tai, kaip mes suvokiame pasaulį: jei tikime, kad kažkas yra neįmanoma, mes net nesistengsime to patirti ar suvokti.

Pavyzdžiui, jei žmogus tiki, kad paranormalūs reiškiniai neegzistuoja, jo interpretacinė sistema iškart atmestų bet kokius ženklus, kad jie galėtų būti realūs, nepriklausomai nuo galimos patirties ar įrodymų.

Apibendrinimas

Taigi, ši idėja reiškia, kad mūsų suvokimas nėra grynas ar tiesioginis, bet yra nuolat apdorojamas per mentalinę struktūrą, kuri apibrėžia, kaip mes matome ir suprantame pasaulį. Ši struktūra leidžia mums išgyventi ir veikti kasdieniame pasaulyje, tačiau taip pat riboja mūsų galimybes suvokti platesnę realybės prigimtį.