Santykių pasaulis yra sudėtingas, ir mūsų praeities patirtys formuoja dabartinį elgesį būdais, kurių dažnai nesuvokiame. Vienas iš tokių elgesio modelių yra vengiantis prisirišimas – tai gynybos mechanizmas, kuris atsiranda kaip atsakas į ankstyvas apleidimo ar emocinio nepriežiūros patirtis. Pažvelkime į šį prisirišimo stilių ir kaip jis veikia santykius.
Vengiančio prisirišimo šaknys
Vengiantis prisirišimas dažnai kyla iš vaikystės patirčių, kai emociniai poreikiai nebuvo nuosekliai patenkinti. Dėl to žmonės nesąmoningai pradeda manyti, kad pasitikėti kitais yra nesaugu arba nepatikima. Šis įsitikinimas sukelia baimę būti apleistam suaugusiųjų santykiuose.
Vengiantis prisirišimas (Atstumiantis)
Pagrindiniai įsitikinimai:
- „Man geriau vienam (-ai).“
- „Kiti yra nepatikimi, įkyrūs arba emociškai reiklūs.“
- „Pasitikėjimas kitais yra rizikingas ir sukelia nusivylimą.“
Vengiančio elgesio paradoksas
Ironiška, tačiau tie, kurie turi vengiantį prisirišimo stilių, gali elgtis taip, kad sukurtų būtent tą apleidimą, kurio labiausiai bijo. Jie gali:
- Vengti gilių emocinių ryšių
- Išlaikyti emocinį atstumą santykiuose
- Pirmenybę teikti nepriklausomybei, o ne artumui
- Sunkiai įsipareigoti
Šis elgesys veikia kaip apsaugos mechanizmas, saugantis nuo galimo sužeidimo ar atstūmimo. Tačiau tai dažnai virsta savęs išsipildančia pranašyste, atstumiančia partnerius ir dar labiau sustiprinančia įsitikinimą, kad artimi santykiai yra nesaugūs.
„Meilė iš toli“
Žmonės, turintys vengiantį prisirišimą, dažnai renkasi „meilę iš toli“. Šis požiūris leidžia jiems išlaikyti ryšį, tuo pačiu išlaikant nepriklausomybę. Jie gali išreikšti savo meilę per:
- Retkarčiais parodytą rūpestį
- Pertrūkstantį bendravimą
- Pagalbą krizių metu
Nors iš išorės tai gali atrodyti kaip stiprybė ir nepriklausomybė, dažnai tai yra trauma paremta reakcija, kuri kyla iš baimės būti apleistam.
Patrauklumas „prisirišusiems“ partneriams
Įdomu tai, kad vengiantys asmenys dažnai jaučia trauką prie partnerių, turinčių nerimastingą prisirišimo stilių, kurie gali atrodyti kaip „prisirišę“ ar „per daug reikalaujantys“. Ši dinamika dar labiau sustiprina vengiančio žmogaus pasaulėžiūrą:
- Nerimastingo partnerio poreikis artumui patvirtina vengiančio žmogaus įsitikinimą, kad santykiai yra per daug reikalaujantys ir varžantys.
- Vengiančio asmens distancija sukelia nerimastingo partnerio baimes, sukurdama gaudymo ir atstūmimo ciklą.
Vengiančio asmens mantra: „Aš tave myliu, bet gyvenu savo gyvenimą“
Vengiantys asmenys dažnai priima požiūrį, kurį galima apibendrinti taip: „Aš tave myliu, bet gyvenu savo gyvenimą.“ Ši filosofija leidžia jiems:
- Išlaikyti nepriklausomybės jausmą
- Vengti jaustis uždarytiems ar prislėgtiems
- Išlaikyti emocinį artumą saugiu atstumu
Nors kai kuriems toks požiūris gali tikti, jis dažnai palieka partnerius jaustis nepasitenkinusius ar ignoruojamus.
Ciklo nutraukimas
Vengiančio prisirišimo modelių atpažinimas yra pirmas žingsnis į sveikesnius santykius. Savimonė, terapija ir noras būti pažeidžiamam gali padėti išmokti:
- Efektyviai komunikuoti savo poreikius
- Išsiugdyti pasitikėjimą santykiuose
- Rasti pusiausvyrą tarp nepriklausomybės ir artumo
Prisiminkite, kad prisirišimo stiliai nėra nepakeičiami. Su supratimu ir pastangomis galima išsiugdyti saugesnius prisirišimo modelius ir mėgautis pilnaverčiais, artimais santykiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą